„Tautinio atgimimo laikais buvo manoma, kad tauta apibrėžia visas gyvenimo sritis. Dabar vyrauja požiūris, kad ekonomika ir kitos sritys apibrėžia tautos egzistavimą, ir pagaliau atvirai pripažįstama, kad svarbi yra ne tauta, o atskirų individų gerovė. Jeigu individas sako, kad kas nors prasminga, tarkime, lengvųjų narkotikų vartojimas, niekas dabar to negali ginčyti, nes tik individas turi teisę nustatyti, kas prasminga, o kas neturi prasmės. Tai akivaizdi nesąmonė, tačiau tokios nesąmonės yra dažnas žmonijos istorijos reiškinys. <…>
Būti krikščioniu yra prasmingiau, negu kokios nors politinės ideologijos išpažintoju. Ideologija visada siūlo apgaulingą viltį. Krikščionys neturi pergyventi dėl statistinio jų tikėjimą išpažįstančių žmonių mažėjimo, nes jie visada yra geriausi ateities prognozuotojai – viskas nesibaigia mirtimi. <…>
Istorija niekada neteikia vilties. Ten, kur susilpnėja krikščionybės vaidmuo, ją pakeičia ideologizuotos utopijos ir fantazijos. Ankstesnių laikų krikščionys savo mintis ir darbus kreipė į pasaulį po jo pabaigos. Dabar tai daroma vis mažiau. Daugybė faktų rodo, kad žmonės patys nutarė sunaikinti civilizaciją. Jie tai daro savo ideologijomis, utopijomis, politinėmis kalbomis ir didėjančia neviltimi.
Jeigu neišliksime lietuviais, o tai nėra garantuotas dalykas, turime bent jau viltį išgelbėti savo sielas. Tai vienintelė amžina viltis, nors šiandien ji dažniausiai suvokiama kaip nieko vertas dalykas.”
Daugiau klausykitės pranešimo įraše: https://youtu.be/cKOXOZDyQK4
