Popiežius JONAS PAULIUS II

Enciklika
LABOREM EXERCENS
apie žmogaus darbą enciklikos Rerum novarum 90-ųjų metinių proga

Šventasis Tėvas kreipiasi į garbinguosius brolius vyskupus, į kunigus, į vienuolines šeimas, į brangius Bažnyčios sūnus ir dukteris ir į visus geros valios žmones

1981 m. rugsėjo 13 d.

 

Garbingieji Broliai, mylimieji sūnūs ir dukterys,
jums sveikinimas ir apaštalinis palaiminimas!

Savo darbu žmogus turi užsidirbti kasdienę duoną [1] ir prisidėti prie nuolatinės mokslo bei technikos pažangos, ir ypačiai kelti kultūrinį bei moralinį lygį visuomenės, kurioje gyvena kaip brolių seserų bendruomenės narys. Žodžiu „darbas“ čia suprantama visokia žmogaus veikla, kokio tik būtų ji pobūdžio ir aplinkybių; visokeriopa žmogaus veikla, kurią galima ir reikia darbu pripažinti, kokią jis sugeba atlikti ir į kokią jį lenkia jo prigimtis, jo žmogiškumas. Sukurtas regimojoje visatoje pagal Dievo paveikslą ir panašumą [2] ir joje paskirtas apvaldyti žemę [3], žmogus nuo pat pradžios yra pašauktas į darbą. Darbas išskiria jį iš kitų kūrinių, kurių veikimo, susijusio su gyvybės palaikymu, negalima vadinti darbu. Tik žmogus sugeba dirbti ir tik žmogus dirba, užpildo darbu savo būtį žemėje. Taigi darbas yra paženklintas ypatinga žmogaus ir žmonijos žyme, turi asmenų bendruomenėje veikiančio asmens žymę. Toji žymė apibrėžia jo vidinę kokybę, tam tikra prasme sudaro pačią jo esmę.

I. ĮVADAS

1. Žmogaus darbas, praėjus 90 metų po enciklikos „Rerum Novarum“

Šių (1981) metų gegužės 15 d. suėjo 90 metų nuo to laiko, kai didysis „socialinio klausimo“ popiežius Leonas XIII paskelbė lemiamos reikšmės encikliką, prasidedančią žodžiais Rerum Novarum. Todėl norėčiau šį dokumentą skirti žmogaus darbui, dar labiau norėčiau jį skirti žmogui plačiausiame darbo tikrovės kontekste. Enciklikoje Redemptor Hominis, kurią paskelbiau pradėdamas savo tarnystę Romos šv. Petro soste, esu sakęs, kad žmogus „yra pirmasis ir pagrindinis Bažnyčios kelias“ [4], ir tai žiūrint neįmenamos Kristaus išganymo paslapties. Taigi privalu vis grįžti į tą kelią ir vėl žengti juo įvairiais požiūriais, kuriais jis mums atskleidžia visą žmogaus egzistencijos žemėje turtingumą ir visą jos vargingumą.

Darbas yra vienas iš tų požiūrių – antlaikinis ir pirminis, visada aktualus, visada reikalaujantis dėmesio ir aiškios pozicijos. Nuolat iškyla naujų klausimų ir problemų, atsiranda vis naujų lūkesčių, bet taip pat nuogąstavimų ir grėsmių, susijusių su šia esmine žmogiškosios egzistencijos dimensija, kuri kasdien formuoja žmogaus gyvenimą, iš jos jis semiasi savito orumo, tačiau kartu joje žmogui netrūksta nesuskaitomų vargų bei skausmų, skriaudų ir neteisybių, giliai įsirėžusių į visuomeninį gyvenimą atskirose tautose ir tarptautinėje plotmėje. Kaip yra tiesa, kad žmogus maitinasi savo rankomis uždirbta duona [5] – ne tik ta kasdiene duona, kuri palaiko jo kūno gyvybę, bet ir mokslo bei pažangos, civilizacijos bei kultūros duona, – taip amžina tiesa yra ir tai, kad tą duoną jis užsidirba „savo veido prakaitu“ [6]: ne tik asmeniniu triūsu ir pastangomis, bet ir lydimas daugelio įtampų, konfliktų ir krizių, kurios purto atskirų tautų ir net visos žmonijos gyvenimą ryšium su darbo tikrove.

Minime 90-ąsias enciklikos Rerum Novarum metines, artėjant naujiems technologijos, ūkio bei politikos sričių poslinkiams, kurie, daugelio žinovų nuomone, turės ne mažesnį poveikį darbo pasauliui ir gamybai, negu praeito šimtmečio pramonės revoliucija. Čia susibėga įvairūs visuotinės reikšmės veiksniai: ištisai automatizuojama daugelis gamybos šakų, nuolat kyla energijos ir žaliavų kainos; vis stiprėja suvokimas, jog gamtiniai ištekliai yra riboti, o gamtinė aplinka nedovanotinai teršiama; į politinę areną įžengia tautos, kurios šimtmečiais buvo pavergtos, o dabar reikalauja sau tinkamos vietos kitų tautų tarpe ir teisės dalyvauti sprendžiant tarptautinius klausimus. Šios naujos sąlygos ir nauji reikalavimai būtinai vers pertvarkyti ir naujai realizuoti šiandienę ūkio struktūrą ir darbo padalijimą. Tokie pakitimai gali padaryti, kad milijonai kvalifikuotų darbininkų bent laikinai neteks darbo arba turės persikvalifikuoti; labiau išsivysčiusioms šalims šie pasikeitimai tikriausiai pablogins materialinę gerovę arba sulėtins jos gerėjimą; antra vertus, milijonams žmonių, kurie šiandien gyvena žeminančiame skurde, jie gali atnešti palengvinimą ir viltį.

Bažnyčia neturi užduoties moksliškai analizuoti galimus tokių pakeitimų poveikius žmonių ir tautų sambūviui. Tačiau Bažnyčia laiko savo užduotimi vis priminti darbo žmonių orumą ir teises, o kartu smerkti tokias situacijas, kurios jas pažeidžia, ir stengtis taip veikti pakitimų eigą, kad jais būtų pasiekta tikra žmogaus ir visuomenės pažanga.

2. Darbo klausimas organiškai besivystančioje Bažnyčios veikloje ir jos socialiniame moksle

Darbas, kaip žmogaus problema, užima aiškiai centrinę vietą to „socialinio klausimo“, į kurį jau beveik 100 metų – nuo enciklikos Rerum Novarum paskelbimo – ypač krypsta Bažnyčios mokymas ir įvairios iniciatyvos, susijusios su apaštališka pasiuntinybe. Ties šia problema norėčiau sukoncentruoti tolesnius svarstymus, žinoma, ne kitaip, kaip tik organiškai siedamas su visa to mokymo ir tų iniciatyvų tradicija. Darau tai pagal Kristaus nurodymą – iš Evangelijos lobyno semti „nauja ir sena“ [7]. Darbas tikrai yra „senas dalykas“, taip senas, kaip žmogus ir jo gyvenimas žemėje. Vis dėlto bendra žmogaus būklė šiandieniniame pasaulyje, svarstoma ir nagrinėjama įvairiais geografiniais, kultūriniais ir civilizaciniais požiūriais, reikalauja naujai atskleisti žmogaus darbo prasmę, taip pat suformuluoti naujus uždavinius, iškylančius šioje srityje kiekvienam žmogui, šeimai, atskiroms tautoms ir visai žmonijai, pagaliau ir pačiai Bažnyčiai.

Visus tuos metus, kurie skiria mus nuo enciklikos Rerum Novarum pasirodymo, Bažnyčią be paliovos domino socialinis klausimas. Tai rodo gausūs Mokančiosios Bažnyčios dokumentai, popiežių ir II Vatikano Susirinkimo pareiškimai; įvairių studijų centrų veikla ir praktinės apaštališkos iniciatyvos tiek tarptautiniu mastu, tiek atskirose vietinėse Bažnyčiose. Sunku čia smulkiai išvardyti visas tas Bažnyčios ir krikščionių gyvo susidomėjimo socialiniu klausimu apraiškas, nes jų labai daug. Pagal II Vatikano Susirinkimo mintį sudaryta popiežinė komisija „Iustitia et Pax“, kuri tapo koordinaciniu centru šioje srityje ir turi atskirų kraštų vyskupų konferencijose savo atitikmenų. Labai reikšmingas šios institucijos pavadinimas. Jis išreiškia, kad socialinį klausimą reikia nagrinėti integraliai ir kompleksiškai. Įsipareigojimas teisingumui turi būti iš esmės sujungtas su įsipareigojimu taikai šiandieniniame pasaulyje. Čia tikriausiai prabilo skaudi dviejų pasaulinių karų patirtis, kai per praėjusius 90 metų buvo sukrėsta daug šalių tiek Europoje, tiek – bent iš dalies – kituose kontinentuose. Prabyla čia, ypač po Antrojo pasaulinio karo, nuolatinė atominio karo grėsmė ir iš to einanti baisi susinaikinimo perspektyva.

Atkreipę dėmesį į aukščiausiojo Bažnyčios mokymo dokumentų pagrindinę liniją, matome, kad juose problema keliama kaip tik šitaip. Reikšmingiausią vietą pasaulinės taikos klausimu turi Jono XXIII enciklika Pacem in terris. Stebint paties socialinio teisingumo klausimo raidą, reikia konstatuoti, kad nuo Rerum Novarum iki Pijaus XI Quadragesimo Anno Bažnyčios mokymas koncentruojasi ties teisingu vadinamojo darbininkų klausimo sprendimu atskiruose kraštuose, o tolimesniame etape jis išplečia savo akiratį, apimdamas visą pasaulį. Neproporcingas turto ir skurdo santykis, skirtumai tarp išsivysčiusių kraštų bei kontinentų reikalauja naikinti nelygybę ir ieškoti teisingo vystymosi kelių visiems. Ta kryptimi eina Jono XXIII enciklikos Mater et Magistra, II Vatikano Susirinkimo pastoracinės konstitucijos Gaudium et Spes ir Pauliaus VI enciklikos Populorum Progressio mokymas.

Šia kryptimi besivystantis Bažnyčios mokymas ir jos veikla socialinėje srityje remiasi objektyviu esamos padėties įvertinimu. Anksčiau centrinę vietą šiuo klausimu turėjo klasės problema, o pastaruoju metu iškeliama į priekį pasaulio problema. Svarstomas nelygybės bei neteisingumo klausimas ne vien klasių mastu, bet ir pasaulio mastu, tad nuosekliai žiūrima, ką reikia daryti ne tik klasių, bet ir pasaulio mastu, siekiant įgyvendinti teisingumą šių dienų pasaulyje. Visapusiška šiandienio pasaulio padėties analizė dar giliau ir pilniau parodė, kokios svarbios yra pastangos, kuriomis siekiama sukurti žemėje teisingumą, aišku, nenutylint anų neteisingų struktūrų, bet jas tyrinėjant ir keičiant visuotinesniu mastu.

3. Darbo problema – socialinio klausimo raktas

Visuose tuose procesuose – tiek nustatant objektyvią visuomeninės tikrovės diagnozę, tiek vystant Bažnyčios mokymą sudėtingo ir daugiapusiško socialinio klausimo srityje – dažnai iškyla žmogaus darbo problema. Ji yra socialinio gyvenimo ir Bažnyčios mokymo pastovus elementas. Mokančiosios Bažnyčios dėmesys šiai problemai   daug senesnis, negu tie pastarieji devyniasdešimt metų. Bažnyčios socialinio mokymo šaltinis yra visas Šventasis Raštas nuo pat Pradžios knygos, bet ypač Evangelijos ir apaštalų laiškai. Ši problema nuo pat pradžios priklausė Bažnyčios mokymui kaip mokslas apie žmogų, apie visuomeninį gyvenimą, ypač apie visuomeninę moralę, išplėtotą, atsižvelgiant į įvairių laikų poreikius. Šį tradicinį palikimą perėmė ir išvystė popiežių mokymas, liečiantis šių laikų socialinį klausimą, ypač enciklikoje Rerum Novarum. Ryšium su šituo klausimu vis buvo naujai ir giliau nagrinėjama ir darbo problema, išlaikant tačiau tą krikščioniškosios tiesos pagrindą, kurį galima pavadinti antlaikiniu.

Šiame dokumente vėl imdamiesi tos problemos, – žinoma, neketindami pasakyti visko ta tema, – turime tikslą ne grynai surinkti ir pakartoti, ką iki šiol Bažnyčios mokymas yra pasakęs: svarbiau yra – gal dar labiau negu ligi šiolei – išryškinti, kad žmogaus darbas yra raktas, turbūt svarbiausias viso socialinio klausimo raktas, norint žvelgti į tą klausimą žmogaus gerovės požiūriu. Jei norime tą nuolat iškylantį ir kaskart painesnį socialinį klausimą išspręsti – geriau tariant, tolydžio mėginti spręsti – ta kryptimi, kad „žmonių gyvenimas taptų vis žmoniškesnis“ [8], tai šis raktas – žmogaus darbas – įgyja pagrindinės ir lemiamos reikšmės.

 

Plačiau skaitykite: https://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/jonas_paulius_ii/enciklikos/laborem-exercens

Popiežius JONAS PAULIUS II

Enciklika
CENTESIMUS ANNUS
100-osioms Rerum novarum metinėms

1991 m. gegužės 1 d.

 

ĮVADAS

Garbingieji Broliai,
brangieji Sūnūs ir Dukterys,
sveikinu ir laiminu Jus!

1. Mano pirmtako Leono XIII enciklikos, prasidedančios žodžiais Rerum novarum [1], paskelbimo šimtmetis atkreipia dėmesį į šios enciklikos svarbą dabartinei Bažnyčiai ir mano pontifikatui. Iš tikrųjų tos enciklikos datą nuo keturiasdešimtųjų ir iki devyniasdešimtųjų metinių garbingai pažymėdavo iškilmingi popiežių dokumentai. Taigi galima pasakyti, kad jos istorinį kelią žymėjo kiti raštai, kurie ją primindavo ir kartu aktualindavo [2].

Pratęsdamas šią tradiciją enciklikos šimtmečio proga, prašomas daugelio vyskupų, bažnytinių institucijų, mokslinio tyrimo centrų, rangovų ir dirbančiųjų, kurie kreipėsi į mane savo vardu arba kaip įvairių bendrijų nariai, pirmiausia trokštu grąžinti visos Bažnyčios dėkingumo skolą didžiajam popiežiui Leonui XIII ir jo „nemirtingajam Dokumentui“ [3]. Taip pat noriu pabrėžti, kad gyvybingosios sultys, trykštančios iš šio šaltinio, ilgainiui ne tik neišseko, bet, atvirkščiai, pasidarė dar vaisingesnės. Tai liudija įvairi veikla prieš šių sukaktuvių minėjimą, jų metu bei tie sumanymai, kurie bus įgyvendinti ateityje – tai Vyskupų Konferencijų, tarptautinių organizacijų, universitetų ir akademinių institutų, profesinių draugijų ir kitų institucijų bei asmenų veikla daugelyje pasaulio šalių.

2. Šio minėjimo rėmuose dabartinė enciklika turi būti dėkojimas Dievui, iš kurio ateina „Kiekvienas geras davinys ir tobula dovana“ (Jok 1, 17), dėkojimas už tai, kad leido pasinaudoti dokumentu, išleistu prieš šimtą metų prie šv. Petro sosto, kad padarytų tiek gero Bažnyčiai ir pasauliui ir uždegtų tiek šviesulių. Noriu čia įamžinti Leono XIII encikliką, o kartu ir kitas mano Pirmtakų enciklikas bei dokumentus, dėl kurių Leono XIII enciklika tebėra aktuali, daro didelį poveikį ir kuri buvo pavadinta Bažnyčios „visuomenine doktrina“, „visuomeniniu mokymu“, taip pat „Mokančiąja Bažnyčia“.

Apie svarbią šio mokymo reikšmę byloja dvi enciklikos, kurias paskelbiau ankstesniais savo pontifikato metais: Laborem exercens apie žmogaus darbą ir Sollicitudo rei socialis apie aktualias žmonių ir tautų vystymosi problemas [4].

3. Dabar noriu pasiūlyti „iš naujo paskaityti“ popiežiaus Leono XIII encikliką ir paraginti „pažvelgti atgal“, tai yra įsigilinti į jos tekstą, kad suvoktume, kokie svarbūs pagrindiniai jos principai, liečiantys darbininkų problemą. Siūlau taip pat „apsižvalgyti aplinkui“, įvertinti „naujas aplinkybes“, kuriomis mes gyvename, kurios – galiu pasakyti – labai skiriasi nuo „naujų aplinkybių“, kurios susiklostė paskutiniaisiais praėjusio amžiaus dešimtmečiais. Pagaliau raginu „pažvelgti į ateitį“, kurioje jau regime trečiąjį krikščioniškosios eros tūkstantmetį, kupiną nežinomybės, bet taip pat daug žadantį. Ta nežinomybė ir tos viltys žadina mūsų vaizduotę ir kūrybinę mintį, ir kartu moko mus, kad, būdami Kristaus, „vienintelio Mokytojo“ (žr. Mt 23, 8) mokiniai, jaučiame šventą pareigą rodyti kelią, skelbti tiesą ir teikti gyvenimą, „kuriuo yra Jis pats“ (žr. Jn 14, 6).

Šitaip bus ne tik patvirtinta enciklikos mokymo stabili vertė, bet ir atsiskleis tikroji Bažnyčios Tradicijos reikšmė. Bažnyčios, kuri – visuomet gyva ir dinamiška – stovi ant mūsų tėvų padėto pamato tikėjime, ypač ant to, kurį Apaštalai perdavė Bažnyčiai [5] Jėzaus Kristaus vardu ir vietoj kurio „niekas negali dėti kito“ (žr. 1 Kor 3, 11).

Leoną XIII vertė prabilti tai, kad jis suprato savo kaip Petro įpėdinio misiją. Tuo pačiu supratimu šiandien vadovaujasi jo įpėdiniai. Kaip Leoną XIII ir kitus prieš jį ir po jo buvusius popiežius taip ir mane įkvepia Evangelijos „Rašto aiškintojas, tapęs dangaus karalystės mokiniu“, apie kurį Kristus sako, kad jis „panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų“ (Mt 13, 52). Lobynas yra didžiulė Bažnyčios Tradicijos srovė. Ta srovė neša „senus daiktus“, perimtus ir perduotus nuo pradžios, ir leidžia iššifruoti „naujus daiktus“, tarp kurių gyvena Bažnyčia ir pasaulis.

Tokie „daiktai“, kurie patekę į Tradicijos srovę tampa „senais“ ir teikia progų bei medžiagos Tradicijos ir tikėjimo praturtinimui, yra ir vaisinga veikla tų milijonų žmonių, kurie dėl Bažnyčios mokslo įtaikos stengiasi semtis iš jo įkvėpimo ir užsiangažuoti pasaulyje. Veikdami individualiai ar susivieniję į įvairias grupes, draugijas ir organizacijas, jie tartum įsijungė į didžiulį judėjimą, ginantį žmogaus asmenybę ir saugantį jo garbę, ir istorinių įvykių metu prisidėjo prie teisingesnės visuomenės kūrimo ar bent protestavo prieš neteisingumą ir bandė jį apriboti.

Šios enciklikos tikslas – išryškinti aktualius tuos Leono XIII suformuluotus principus, kurie yra Bažnyčios paveldėjimas ir – atsižvelgiant į Mokomosios Valdžios autoritetą – turi įpareigojančią galią. Tačiau ganytojo rūpestis skatina mane taip pat apsvarstyti kai kuriuos naujausios istorijos faktus. Nereikia priminti, kaip svarbu ganytojui kruopščiai išanalizuoti vykstančius pasikeitimus, kad atpažintų naujus evangelizacijos poreikius. Tačiau tokia analizė nėra tikslas formuluoti galutinius įvertinimus, nes pagal savo pobūdį tai jau ne Magistro kompetencija.

Garbingiesiems Episkopato broliams, kunigams ir vienuoliams, Katalikų Bažnyčios tikintiesiems ir visiems geros valios žmonėms enciklikos Rerum novarum šimtųjų metinių proga.

I. BŪDINGI ENCIKLIKOS RERUM NOVARUM BRUOŽAI

4. Praėjusio amžiaus gale Bažnyčia buvo liudininkė, kaip jau anksčiau prasidėjęs procesas įžengė į itin sudėtingą fazę. Šiame procese buvo tokie lemiami veiksniai – radikalūs pasikeitimai politinėje, ūkinėje, visuomeninėje, taip pat ir mokslo bei technikos srityse; kartu plito ir įvairių dominuojančių ideologijų įtaka. Dėl šių pasikeitimų, ypač politikoje, atsirado nauja visuomenės ir valstybės, o vėliau ir valdžios koncepcija. Tradicinė visuomenė iro, ir pradėjo formuotis kita, gaivinama naujų laisvių viltimi, bet kuriai taip pat ėmė grėsti naujos neteisingumo ir pavergimo formos.

Ūkinėje srityje, kur buvo panaudoti ir pritaikyti tiksliųjų mokslų atradimai, pamažu formavosi nauja vartojimo reikmenų gamybos struktūra. Atsirado nauja nuosavybės forma – kapitalas, nauja darbo forma – samdomasis darbas. Jam būdinga siekimas tik didinti darbo našumą ir pelną, nepaisant tokių veiksnių, kaip dirbančiųjų lytis, amžius ar šeimos padėtis.

Taigi darbas virto preke, kurią buvo galima laisvai pirkti ir parduoti turguje, kurios kainą lėmė pasiūlos ir paklausos dėsniai, nepriklausomai nuo pragyvenimo minimumo, būtino asmens ir jo šeimos išlaikymui. Darbininkas nebuvo garantuotas, ar pavyks parduoti savo „prekę“, jam nuolat grėsė nedarbas, o trūkstant visuomeninės globos jį persekiojo bado mirties šmėkla.

Dėl šių pasikeitimų kaltas „visuomenės pasidalijimas į dvi klases, kurias vieną nuo kitos skyrė gili praraja“ [6]. Toje situacijoje vyko labai ryškūs pokyčiai politikoje. Pagal tuo metu dominuojančią politinę teoriją, naudojantis tam tikromis teisėmis ar, priešingai, visiškai nesikišant, norėta suteikti visišką ekonominę laisvę. Tuo pat metu organizuotai, o ne kartą ir impulsyviai formavosi kita nuosavybės ir ūkinio gyvenimo koncepcija, kurios pagrindą sudarė nauja politinio ir visuomeninio gyvenimo sistema.

Kulminaciniu to konflikto momentu, kai daugelyje šalių išryškėjo didžiulis visuomenės materialinės padėties skirtumas ir vadinamųjų „socialistinių“ koncepcijų skatinamos revoliucijos pavojus, Leonas XIII paskelbė Dokumentą, kuriame svarstė, kaip spręsti „darbininkų problemas“. Dar prieš šiai enciklikai pasirodant buvo paskelbta keletas kitų dokumentų, pirmiausiai tie, kuriuose aptariami politinio pobūdžio klausimai, o kiti kiek vėliau [7]. Šia proga ypač tinka prisiminti encikliką Libertas praestantissimum, kuri atkreipė dėmesį į tai, kad žmogaus laisvė iš esmės susijusi su tiesa: ji yra labai svarbi, nes laisvė be tiesos taptų savivale ir pagaliau taptų priklausoma nuo žemiausių aistrų ir susinaikintų. Iš kurgi kyla tas visas blogis, prieš kurį pasisako enciklika Rerum novarum, jeigu ne iš laisvės, ūkinėje ir visuomeninėje veikloje atitrūkusia nuo tiesos apie žmogų?

Popiežius sėmėsi įkvėpimo ir iš savo pirmtakų mokymo, taip pat iš vyskupų rašytų dokumentų, iš pasauliečių mokslinių laimėjimų, iš katalikų draugijų ir judėjimų patirties ir iš konkrečios visuomeninės veiklos XIX a. antroje pusėje Bažnyčios gyvenime.

Plačiau skaitykite: https://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/jonas_paulius_ii/enciklikos/centesimus-annus

Šventasis Tėvas PRANCIŠKUS

Enciklika LAUDATO SI’
apie rūpinimąsi bendraisiais namais

2015 m. gegužės 24 d.

PRADŽIA

1. „Laudato si’, mi’ Signore – Būk pagarbintas, mano Viešpatie!“ – giedojo šventasis Pranciškus Asyžietis. Šioje gražioje giesmėje jis primena, kad mūsų bendrieji namai taip pat yra tartum sesuo, su kuria dalijamės savo egzistencija, ir lyg graži, mus apkabinanti motina: „Būk pagarbintas, mano Viešpatie, per sesę Žemę, mūsų motiną, kuri maitina, valdo, brandina įvairius vaisius, gėles spalvingas ir žolę“ [1].

2. Ta sesuo dabar protestuoja dėl žalos, kurią jai darome neatsakingai naudodamiesi bei piktnaudžiaudami jai Dievo duotomis gėrybėmis. Užaugome manydami, jog esame jos savininkai ir šeimininkai, turintys teisę ją plėšti. Smurtas, glūdintis nuodėmės sužeistoje žmogaus širdyje, pasireiškia ir ligos simptomais, regimais dirvoje, vandenyje, ore ir visose gyvose būtybėse. Todėl engiama ir niokojama žemė, labiausiai apleista bei trypiama iš visų vargšų, „iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“ (Rom 8, 22). Užmiršome, kad ir mes patys esame žemė (plg. Pr 2, 7). Planetos elementai sudaro mūsų pačių kūnus, jos oru kvėpuojame, o jos vanduo teikia mums gyvastį ir mus atgaivina.

Nesame abejingi niekam, kas priklauso šiam pasauliui

3. Daugiau nei prieš penkiasdešimt metų, kai pasaulis svyravo ties branduolinės krizės riba, šventasis popiežius Jonas XXIII parašė encikliką, kurioje ne tik atmetė karą, bet ir pasiūlė taiką. Savo žinią Pacem in terris jis adresavo visam „katalikiškajam pasauliui“, tačiau pridūrė: „ir visiems geros valios žmonėms“. Didėjančios pasaulinės žalos aplinkai akivaizdoje norėčiau kreiptis į kiekvieną šioje planetoje gyvenantį žmogų. Savo paraginime Evangelii gaudium kreipiausi į visus Bažnyčios narius trokšdamas paskatinti tebesitęsiantį misionieriško atsinaujinimo vyksmą. Šioje enciklikoje į dialogą dėl mūsų bendrųjų namų ketinu įsitraukti su visais.

4. Praslinkus aštuoneriems metams po Pacem in terris, 1971-aisiais, palaimintasis popiežius Paulius VI ekologinę problematiką apibūdino kaip krizę, kuri yra nekontroliuojamos žmogaus veiklos „dramatiškas padarinys“: „Beatodairiškai išnaudodamas gamtą, jis kelia grėsmę ją sunaikinti ir pats tapti šio sunaikinimo auka“ [2]. Taip pat ir kreipdamasis į Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizaciją, popiežius kalbėjo apie „tikros ekologinės katastrofos kaip pramoninės civilizacijos padarinio“ galimybę, pabrėždamas „neatidėliotiną būtinybę žmonijai radikaliai keisti savo elgesį“, nes „ypatinga mokslo pažanga, įstabiausi technikos laimėjimai, didžiausias ekonomikos augimas, jei nebus lydimi autentiškos socialinės bei moralinės pažangos, galiausiai atsigręš prieš žmogų“ [3].

5. Jonas Paulius II irgi vis daugiau dėmesio skyrė šiai temai. Savo pirmojoje enciklikoje jis sako, kad žmogus, regis, „nesupranta jokios kitos savo gamtinės aplinkos reikšmės, kaip tik tą, kuri tinka jo tiesioginiam naudojimui ir vartojimui“ [4]. Vėliau jis kvietė į pasaulinį ekologinį atsivertimą [5]. Tačiau sykiu pabrėžė, jog per menkai įsipareigojama „autentiškos žmogaus ekologijos moralinių sąlygų apsaugai“ [6]. Žmogaus aplinkos griovimas yra labai rimtas dalykas ne tik dėl to, kad Dievas patikėjo pasaulį žmogui, bet ir dėl to, jog ir pati žmogaus gyvybė yra dovana, gintina nuo įvairialypio naikinimo. Bet kuris siekis geriau rūpintis pasauliu reikalauja iš pagrindų keisti „gyvenseną, gamybos ir vartojimo būdus, įsitvirtinusias valdžios struktūras, šiandien valdančias visuomenę“ [7]. Autentiškas žmogaus vystymasis yra moralinio pobūdžio ir suponuoja visišką pagarbą žmogaus asmeniui, tačiau sykiu turi rūpintis gamtos pasauliu ir „atsižvelgti į visų būtybių prigimtį bei jų abipusišką sąryšį tvarkingoje sistemoje“ [8]. Todėl žmogaus gebėjimas keisti tikrovę privalo plėtotis remdamasis suvokimu, kad visa pirmiausia dovanota Dievo [9].

6. Mano pirmtakas Benediktas XVI atnaujino raginimą „pašalinti sutrikusio pasaulinės ekonomikos veikimo struktūrines priežastis ir pakoreguoti augimo modelius, regis, negebančius garantuoti pagarbos aplinkai“ [10]. Jis priminė, kad pasaulio nevalia analizuoti izoliavus kokį nors vieną iš jo aspektų, nes „gamtos knyga yra viena ir nedalijama“, apima aplinką, gyvenimą, lytiškumą, šeimą, socialinius ryšius ir kitus aspektus. Todėl „gamtai daroma žala artimai susijusi su kultūra, formuojančia žmonių sugyvenimą“ [11]. Popiežius Benediktas čia siūlo pripažinti, kad gamtos aplinka yra kupina žaizdų, padarytų mūsų neatsakingo elgesio. Ne be žaizdų yra ir socialinė aplinka. Tačiau visos tos žaizdos padarytos iš esmės vieno ir to paties blogio, tai yra minties, jog nėra nediskutuotinų tiesų, kuriomis vadovautųsi mūsų gyvenimas, ir todėl žmogaus laisvė neribota. Užmirštama, kad „žmogus nėra vien save kurianti laisvė. Žmogus savęs nesukuria. Jis yra dvasia ir valia, tačiau priklauso ir gamtai“ [12]. Sklidinas tėviško rūpinimosi, jis kvietė mus pripažinti, jog kūrinija žalojama tada, „kai mes esame aukščiausioji instancija, kai viskas yra tiktai mūsų nuosavybė ir skirta mums vieniems vartoti. O kūrinija eikvoti pradedama tada, kai nepripažįstame jokios aukštesnės instancijos, bet matome tiktai save“ [13].

Vienijami to paties susirūpinimo

7. Tokios popiežių ištaros atspindi nesuskaičiuojamų mokslininkų, filosofų, teologų ir organizacijų, šiose srityse praturtinusių Bažnyčios mintį, apmąstymus. Tačiau neturime iš akių išleisti ir to, kad už Katalikų Bažnyčios ribų kitos Bažnyčios ir krikščioniškosios Bendruomenės – taip pat ir kitos religijos – irgi išreiškė gilų susirūpinimą bei išplėtojo vertingų apmąstymų mums visiems rūpimais klausimais. Kaip vieną ypač reikšmingą pavyzdį norėčiau glaustai paminėti brangaus ekumeninio patriarcho Baltramiejaus, su kuriuo dalijamės visiškos bažnytinės bendrystės viltimi, indėlį.

8. Patriarchas Baltramiejus pirmiausia pabrėžė būtinybę kiekvienam gailėtis dėl būdo, kuriuo jis kenkia planetai, mat „kadangi visi darome nedidelę ekologinę žalą“, esame pašaukti pripažinti, „kad daugiau ar mažiau prisidedame prie aplinkos darkymo ir griovimo“ [14]. Šitai jis nekart tvirtai ir įtaigiai pareiškė ragindamas mus pripažinti savo nuodėmes kūrinijai: „Tai, kad žmonės naikina Dievo kūrinijos biologinę įvairovę; kad kenkia žemei prisidėdami prie klimato kaitos, atimdami iš žemės natūralias girias ar naikindami jos drėgnąsias zonas; kad teršia vandenis, dirvą, orą, – visa tai yra nuodėmė“ [15]. Mat „nusikaltimas gamtai yra nusikaltimas mums ir nuodėmė Dievui“ [16].

9. Sykiu Baltramiejus atkreipė dėmesį į ekologinių problemų etines ir dvasines šaknis, akinančias mus ieškoti sprendimų ne tik technikos srityje, bet ir žmogaus keitimosi lygmeniu, nes kitaip apsiribosime vien simptomais. Jis pasiūlė pereiti nuo vartojimo prie aukos, nuo godumo prie dosnumo, nuo eikvojimo prie gebėjimo dalytis, prie askezės, „kuri reiškia mokytis duoti, o ne tiesiog atsižadėti. Tai – meilės būdas laipsniškai pereiti nuo to, ko noriu, prie to, ko reikia Dievo pasauliui. Tai – išsilaisvinimas iš baimės, godumo ir priklausomybės“ [17]. Mes, krikščionys, be to, esame pašaukti „laikyti pasaulį bendrystės sakramentu, būdu dalytis su Dievu ir artimu pasauliniu mastu. Mūsų kukliu įsitikinimu, tai, kas dieviška ir kas žmogiška, susitinka menkiausiose Dievo kūrinijos besiūlio drabužio smulkmenose, net mažiausiose mūsų planetos dulkelėse“ [18].

Šventasis Pranciškus Asyžietis

10. Nenorėčiau toliau plėtoti šios enciklikos nepateikdamas gražaus ir motyvuojančio pavyzdžio. Jo vardą kaip gairę bei įkvėpimą pasirinkau tą akimirką, kai buvau išrinktas Romos vyskupu. Manau, kad Pranciškus yra tobulas rūpinimosi tuo, kas silpna, ir džiugiai bei autentiškai įgyvendinamos integraliosios ekologijos pavyzdys. Jis yra visų ekologijos srities tyrinėtojų bei darbuotojų šventasis globėjas, taip pat mylimas gausybės nekrikščionių. Jis rodė ypatingą dėmesį Dievo kūrinijai, taip pat didžiausiems vargšams bei paliktiesiems likimo valiai. Mylėjo ir buvo mylimas už savo džiaugsmą, dosnų atsidavimą, visa aprėpiančią širdį. Buvo mistikas ir piligrimas, gyvenęs paprastai ir įstabiai darniai su Dievu, kitais, gamta ir savimi pačiu. Galiausiai jis mums liudija, kokie neperskiriami yra tokie dalykai, kaip rūpinimasis gamta, teisingumas vargšams, įsipareigojimas visuomenei ir vidinė ramybė.

11. Jo liudijimas taip pat rodo, kad integralioji ekologija reikalauja atvirumo kategorijoms, pranokstančioms tiksliųjų mokslų ar biologijos kalbą ir susijusioms su žmogaus esme. Kaip mums nutinka, kai ką nors įsimylime, lygiai taip ir Pranciškus kaskart, kai žvelgdavo į saulę, mėnulį, mažiausius gyvūnus, pratrūkdavo giedoti į Dievo šlovinimą įtraukdamas ir kitus kūrinius. Jis bendravo su visa kūrinija ir pamokslavo net gėlėms, kviesdamas jas „šlovinti ir mylėti Viešpatį, tarsi jos būtų apdovanotos protu“ [19]. Jo reakcija pranoko intelektinį įvertinimą ar ekonominį skaičiavimą, nes kiekvieną kūrinį jis laikė seserimi, meilės saitais sujungta su juo. Todėl Pranciškus jautėsi pašauktas rūpintis viskuo, kas egzistuoja. Jo mokinys šventasis Bonaventūras pasakojo, kad jis, „laikydamas, jog visų dalykų kilmė yra bendra, jautė dar didesnę pagarbą ir kūrinius, net visiškai mažus, vadindavo broliu ar seserimi“ [20]. Tokio įsitikinimo nevalia nurašyti kaip iracionalaus romantizmo, nes jis daro poveikį mūsų pasirinkimams, kurie turi įtakos mūsų elgesiui. Jei prie gamtos ir aplinkos artinsimės be atvirumo nuostabai, jei santykiaudami su pasauliu nešnekėsime brolystės ir grožio kalba, mūsų nuostatos nesiskirs nuo šeimininko, vartotojo ar vien gamtinių išteklių naudotojo, negebančio apriboti savo tiesioginių interesų, nuostatų. Priešingai, jei jausimės artimai susiję su viskuo, kas egzistuoja, spontaniškai reikšis nuosaikumas ir rūpinimasis. Šventojo Pranciškaus neturtas ir paprastumas buvo ne vien išorinis asketizmas, bet ir kai kas radikaliau – atsisakymas paversti tikrovę tik naudotinu bei valdytinu objektu.

12. Kita vertus, šventasis Pranciškus, būdamas ištikimas Raštui, siūlo pripažinti gamtą esant nuostabia knyga, kurioje Dievas mums kalba bei perteikia kažkiek savo gražumo ir gerumo: „Iš kūrinių didingumo ir grožio panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas“ (Išm 13, 5) ir: „… jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių“ (Rom 1, 20). Todėl jis reikalavo vienuolyno sode vieną dalį visada palikti nedirbamą, kad tenai augtų laukinės gėlės ir tie, kurie jomis žavėtųsi, galėtų kelti mintis į Dievą, tokio grožio Kūrėją [21]. Pasaulis yra daugiau nei spręstina problema, jis yra džiaugsmingas slėpinys, kurį kontempliuojame linksmai ir šlovindami.

 

Plačiau skaitykite: https://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/pranciskus/enciklikos/laudato-si