Marija Agnietė Čivilytė
Rugsėjo 16-18 dienomis Kaune į Jaunųjų katalikų visuomenininkų rudens seminarą susibūrė 18-30 metų amžiaus žmonės. Seminarą organizavo Ateitininkų federacija, Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga, Laisvos visuomenės institutas, globojo – J. E. Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas.
Seminaro tikslas – skatinti jaunimą apmąstyti, ką reiškia būti krikščioniu šiandien – ne tik tikėjimo bendruomenėje, bet ir visuomenėje, kurioje nuolat kyla politinių, kultūrinių bei moralinių klausimų. Kaip krikščioniškąjį tikėjimą paversti ne vien asmeninio gyvenimo atspirties tašku, bet ir atsakingo veikimo viešojoje erdvėje pagrindu? Šie klausimai tapo Jaunųjų katalikų visuomenininkų seminaro ašimi.
Penktadienio vakarą arkivyskupas Kęstutis Kėvalas pristatė Šiluvos deklaracijos atsiradimo aplinkybes. 2021 m. deklaracija gimė visuomenėje aštrėjant diskusijoms dėl žmogaus gyvybės, šeimos sampratos ir sąžinės laisvės, o politiniame gyvenime svarstant šių klausimų teisinį reguliavimą. Deklaracija tapo savotišku atsaku į dalies tikinčiųjų lūkestį išgirsti, ką šiais klausimais sako Bažnyčia ir jos vadovai.
Šiluvos deklaracija remiasi Bažnyčios mokymo paveldu ir atsako į visuomenėje iškilusius iššūkius. Kaip ir XIX a. pabaigoje, kai popiežius Leonas XIII enciklikoje Rerum Novarum prabilo apie darbininkų teises bei socialinio gyvenimo principus, taip ir šiandien Bažnyčia siekia įsitraukti į viešąją diskusiją.
Šeštadienio rytą seminarų ciklas pradėtas nuo dr. Vyganto Malinausko iškelto klausimo: kada žmogus jaučiasi laimingas? Apsvarsčius karjerą, finansinį stabilumą ar patogų gyvenimo būdą, galiausiai prieta prie atsakymo, jog žmogų laimingą daro prasmės pajauta. Paskaitoje aptarta W. N. Hohfeldo teisinė teorija, atskleidžianti tarpusavio sąsajas tarp teisių, laisvių ir pareigų. Teisė koreliuoja su pareiga, o laisvė – su kito asmens teisių apribojimu. Kuo daugiau teisių suteikiama, tuo mažiau laisvių turime. Ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, žmogui priklauso žemės sklypas. Jei savininkas turi teisę uždrausti pašaliniams asmenims vaikščioti jo sklypu, kitų žmonių judėjimo laisvė šioje teritorijoje – ribota. Visgi, jei savininko teisė yra leisti praeiti tik pro tam tikrą sklypo vietą, kitų žmonių judėjimo laisvė nėra visiškai apribota. Taigi reikalaudami daugiau laisvių kažkam automatiškai susidursime ir su kitų teisių mažėjimu.
Doc. dr. Lina Šulcienė seminare pristatė prielaidas, kurios leidžia kalbėti apie objektyvios, nekintančios tiesos pažinimo galimybe žmogui. Ji rėmėsi klasikine regėjimo galios, kuriai visuomet reikalingas šviesos šaltinis, metafora: proto galia funkcionuoja panašiai kaip akis, kuri negali regėti be šviesos, – ji negali matyti tikrovės be dorybių šviesos. Moralinės dorybės yra tas šviesos šaltinis, kuris leidžia ugdyti svarbiausią tiesos pažinimui protingumo dorybę. Kuo labiau išpuoselėtos moralinės dorybės, tuo aiškiau ir ryškiau matome tikrovę ir tuo taiklesni mūsų priimami praktiniai sprendimai.
Ši klasikinė Vakarų samprata ypač aktuali šiandieninėje kultūroje, kurioje neretai išnyksta ribos tarp tiesos ir nuomonės, o skirtingi požiūriai laikomi vienodai galimi ir vertingi. Vis dėlto nuomonė nėra lygiavertė tiesai. Žmogaus pažinimas reikalauja ne tik intelektinio pajėgumo, bet ir dorybių ugdymo, nes mūsų troškimai, aistros ir išankstinės nuostatos gali užtemdyti gebėjimą teisingai spręsti. Protingumo dorybė, stovinti ant moralinių dorybių pamatų, leidžia orientuotis tikrovėje ir – svarbiausia – pažinti objektyvią jos tiesą. Priešingai, dorybių neturintis žmogus rizikuoja tikrovėje klaidžioti tarsi tamsoje – ne todėl, kad tikrovė būtų nepažini, bet todėl, kad jo paties aistros iškreipia pažintinį tikrovės vaizdą.
Šeštadienio popietę Audrius Globys pasidalino savo visuomeninės veiklos patirtimi. Sovietmečio propagandos laikotarpiu A. Globiui kilo vidinė prieštara ir būtent tai paskatino leistis į tiesos paieškas. Stipriu impulsu veikti tapo Lietuvos Katalikų Bažnyčios veikla, taip pat nerimą kelianti Lietuvos politinė situaciją žmogaus prigimties, šeimos, gyvybės ir kitais klausimais. Tikrovės iškraipymas pirmiausia pasireiškia žmogiškumo naikinimu: genderizmo, LGBT, transhumanizmo ideologijomis ir išgalvotomis teisėmis. Šios ideologijos iškreipia tikrovę daugeliu būdų, vienas iš tokių yra siekimas atsisakyti prigimtinės šeimos sampratos ir jos pagrindinių principų – vyro ir moters lyčių papildomumo ir iš to kylančios tėvystės ir motinystės, prigimtinę šeimą pervadinant tik tradicine šeima. Nes tradicija, priešingai nei prigimtis, gali keistis. Taip ideologijos, plėsdamos šeimos sampratą, pradeda iškreipti jos esmę keičiant pamatinius jos principus.
Pristatymo metu A. Globys priminė jaunimui apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios veiklą sovietmečiu ir pabrėžė, kad didžiausias atpildas persekiojamiems dėl teisumo – Dievo artumas. Galiausiai retoriškai klausta, ar Dievas ir šiame laikmetyje gali pasiekti pergalę? Atsakymas taip, jeigu „Tauta nepritrūks tiesos liudytojų ir nepraras gyvenimo tikrovėje skonio“, – sako A. Globys.
Sekmadienį po šv. Mišių savaitgalio dalyviai susitiko su J. Em. kardinolu Sigitu Tamkevičiumi, kuris papasakojo apie savo tikėjimo ir gyvenimo kelionę, paženklintą karo ir sovietinės okupacijos. S. Tamkevičius priminė jaunimui tikėjimo, bendrystės, o ypač gerų knygų skaitymo svarbą. Jaunystėje, skaitant ateistinę literatūrą, S. Tamkevičiui vis kildavo abejonės, kurios paskatino ieškoti atsakymų. Klebonas A. Skeltys atvėrė po bažnyčios vargonais įrengtos bibliotekos duris ir leido neribotai naudotis joje buvusia teisinga literatūra. Kiek vėliau, 1972 m., S. Tamkevičius išleido pirmąjį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numerį.
1983 m. už pogrindinę „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidybą, kurioje dokumentavo sovietinės valdžios vykdomus tikinčiųjų teisių pažeidimus, Kardinolas S. Tamkevičius buvo suimtas. Net lageryje jis atsisakė pasirašyti malonės prašymą, nes nelaikė savo veiklos nusikaltimu – gynė Bažnyčios ir tikinčiųjų laisvę, todėl neturėjo dėl ko gailėtis. Jo ištvermės pagrindas buvo tikėjimas ir įsitikinimas, kad tiesa bei ištikimybė Dievui yra vertingesnės už asmeninę laisvę. Ši sunki patirtis tapo ne tik asmeninio pasiaukojimo, bet ir atsakomybės už kitus liudijimu: kentėjimas įgijo prasmę, nes jis buvo vardan tikėjimo, žmogaus orumo ir Bažnyčios laisvės. Sugrįžęs iš tremties, S. Tamkevičius tęsė savo tarnystę jau laisvoje Lietuvoje, o brangiausiais savo gyvenimo metais visuomet laikė kunigystės metus.
Seminare nuolat skambėjo pagrindinė žinutė – krikščionis negali likti tik pasyviu situacijos stebėtoju. Kiekvienas esame pašaukti veikti dėl Jo, kuris už mus buvo prikaltas prie kryžiaus. Seminaras suteikė galimybę pasisemti išminties, išgirsti tikrų gyvenimo liudijimų, kurie nepalieka abejingų, užmegzti naujų pažinčių ir kurti bendrystės tinklus. Jie atveria erdvę veikti drauge, vieniems kitus stiprinti, auginti, palaikyti ir padrąsinti.
Popiežius Pranciškus 2018 m. viešėdamas Lietuvoje jaunimui tąkart išsakė raginimą: „<…> jei norite, kad jūsų tauta būtų didi ir laisva, prisiminkite savo šaknis ir veskite tautą pirmyn.“ Iš tiesų, jaunimui svarbu neapleisti istorijos, kurioje dalyvavo žmonės, per kančią ir neretai kraują saugoję lietuvių tautą ir jos krikščionišką dvasią. Jaunime, dabar viskas Jūsų rankose, kokią Lietuvą perduosite ateities kartoms.
