Rašau iš kovojančios, kraujuojančios, paniekintos, kenčiančios nuo putiniškos “rusiškos tiesos”. Man, dirbant Ukrainoje ir stebint šį ukrainiečių tautos gyvenimo košmarą, baisesnius vaizdus nei siaubo filmuose, pačiam tą siaubą patiriant ten, panašiai jaučiuosi ir stebėdamas, kai kuriuos Lietuvos valstybės ir gyvenimo momentus.
Panašų įspūdį palieka Vilniaus Universiteto Istorijos fakulteto dekanės prof. Loretos Skurvydaitės atsakymas Tėvo Stanislovo konfederacijos atstovei Stefanijai Burbienei. Ji dekanės klausė apie t. Stanislovo apjuodinimą, kuri atliko žinomas istorijos profesorius A. Streikus viešai teigęs, kad esą t. Stanislovas bendradarbiavo su KGB. Verta pastebėti, kad valstybinės institucijos nerado jokių tokio bendradarbiavimo sąsajų, nes Liustracijos komisija “faktais nedisponuoja” (dokumentas randamas stanislovas.lt).
Ponia Loreta savo rašte teigia, jog profesorius gali “kvestionuoti tradicines tiesas”, tai yra laisvės, kūrybinės ir demokratijos apraiškos. Su tuo sutinku. Bet nuo kada tiesos tampa kažkieno nuosavybę ar tradicijomis? Kaip galima kvestionuoti realią tiesą, jei balta yra balta? Galima derėtis dėl kažkokių atspalvių, bet teigti, kad tai nėra jokia spalva, būtų, kažkoks nesusipratimas.
Taip galime prisigalvoti įvairių tiesų ir paskui jomis naikinti, žudyti, bauginti kitus. Man tai primena Putino veiklą Ukrainoje, nes jis kvestionuoja tradicines tiesas, gėrį, padorumą, teisingumą, sąžiningumą, humaniškumą, ir kuria rusiškas tiesas ir su tuo turi sutikti visas pasaulis, o tai baisu…
Tiesa siejasi su objektyvumu, sąžiningumu, gėriu, laisve, gyvenimu. Jinai nėra kažkokia “tradicinė”. A. Streikus, tiesiog, pagal labai nepatikimus KGB dokumentus, be mokslinės metodologijas, lyginimo, istorijosofijos pateikimo sampratos, argumentų išreiškė nuosprendį t. Stanislovui, jog jis KGB užverbuotas.
Nors didžioji Lietuvos žmonių dalis, patyrė iš t. Stanislovo tik gėrį ir niekas nenukentėjo dėl jo (bent kol kas nežinome per tiek metų). Kitas žmogus už tokius teiginius, jau būtų pratrauktas teisinėn atsakomybėm. Matome Lietuvoje, kad žmonės net už kokį nors žodį ar nuomonę, persekiojami, pvz. kai už neapykantos kalbą blokuojamos socialinių tinklų paskyros.
Prisiminkime kokį nepasitenkinimą sukėlė kun. R. Doveikos žodžiai, jog Lietuvoje 80 procentų žmonių bijo išsakyti, ką jie galvoja, nes po to jie gali nukentėti. Paskutinis pavyzdys yra psichiatro prof. A. Alekseičiko atleidimas iš darbo už jo nuomonę apie homoseksualius. Kas įdomiausia ir juokingiausia, jog buvę jo pacientai, per daugelį metų jam neturėjo priekaištų, tik dėkingumą už pagalbą.
Manau, kad dekanė suteikdama A. Streikui galimybę “kvestionuoti tradicines tiesas”, logiškai ir mums patiems suteikia galimybę kvestionuoti tokių mokslininkų tezių patikimumą, teisingumą, objektyvumą. Mes dar neišgirdome pačio profesoriaus A. Streikaus žodžio, ką jis mano apie šią situaciją ir “Artumos” redakcijos atsakymo, kuriems su pasirašytais tikinčiųjų parašais buvo nusiųstas paklausimas.
Vyksta agresyvus, šliaužiantis totalitarizmas, prisidengiant tolerancija, apie kurią kalbą, tie kurie yra mažiausiai tolerantiški (“kaip mes piktinamės Putino Rusija”), kai grupelei žmonių, kurie sau prisiima naudingus įstatymus, viskas leidžiama, panašiai kaip dabartinėje Rusijoje, o kiti tampa viso šito vergais ir įkaitais.
Kol turime galimybę, veskime meilės, tiesos dialogą, diskursą, rašykime, diskutuokime ir siųskime klausimus tiems mokslininkams ar atitinkamoms institucijoms ar net Seimui. Šitie dalykai jau skverbiasi ir reiškiasi, beveik smurtingai teisinėse, socialinėse, viešose srityse ir tuo jie baugina bei gąsdina.
Tikiu, kad ginsime tiesą, padorumą, bendrąjį gėrį, teisingumą, humanizmą, kurio jau nebėra Rusijoje, ir, kurį kai kas bando primesti mums tai Lietuvoje.
