Bryan Lawrence Gonsalves. Kodėl religijos laisvė yra svarbi?

Religijos laisvė yra svarbi visiems žmonėms, ne tik tiems, kurie išpažįsta religiją, nes tai žmogaus teisė, padedanti stiprinti mūsų įvairialypę ir demokratinę visuomenę. Tiek tikintiesiems, tiek netikintiesiems religijos laisvė yra esminis stiprios visuomenės ramstis, nes ji glaudžiai susijusi su kitomis pagrindinėmis teisėmis, pavyzdžiui, teise į saviraiškos laisvę ir teise į asociacijų laisvę. Visos šios teisės yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo; saugant vieną iš jų, užtikrinama ir kitų apsauga, o kėsinimasis į vieną iš jų turi panašių pasekmių kitoms.

Tad, kai vyriausybės ir bendruomenės grasina, įkalina ir žudo žmones dėl jų religinių pažiūrų, tai yra pavojingas pasireiškimas. Taip parodoma, kad nepaisoma žmogaus teisių ir prigimtinio orumo, kurį turime kaip žmonės. Asmens teisės į religijos laisvę varžymas yra pasikėsinimas į žmogaus orumą. Tokia veikla sukelia visuomenės nesantaiką, stabdo ekonomikos augimą ir kelia pavojų politiniam stabilumui. Todėl labai svarbu pabrėžti ir apibrėžti religijos laisvės reikšmę ir sąvoką mūsų šiandieninėje kultūroje.

Kaip apibrėžti „religijos laisvę“?

Religijos laisvė ir jos teisinė reikšmė apibrėžta Europos žmogaus teisių konvencijos 9 straipsnio 1 skirsnyje^{[2] [3]}, kuriame teigiama, kad „Kiekvienas žmogus turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; ši teisė apima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą ir laisvę vienas ar kartu su kitais, viešai ar privačiai išpažinti savo religiją ar tikėjimą garbinant, mokant, praktikuojant ir atliekant religines apeigas.“

Patikslinkime šią apibrėžtį. Turime suprasti, kad religijos laisvę sudaro du pagrindiniai aspektai: „laisvė nuo“ ir „laisvė už“^[4]. Pirmasis nurodo asmenų teisę būti laisviems nuo prievartos praktikuoti arba nepraktikuoti religijos prieš savo įsitikinimus. Nei vyriausybės, nei visuomenės, nei pavieniai asmenys negali versti žmonių elgtis prieš savo sąžinę. Tuo pačiu, antrasis rodo pozityvų požiūrį į žmogaus tikėjimo paieškas ir praktikas, atitinkančias jo priimtas religines tiesas.

Kadangi žmonės yra socialinės būtybės ir gyvena visuomenėje, religinių praktikų skatinimo vaidmuo tenka visuomenėms ir vyriausybėms. Religijos laisvė reiškia, kad šeimos, bendruomenės ir institucijos turi laisvę ir atsakomybę padėti žmonėms realizuoti savo religinius įsitikinimus. Iš esmės laisvė suponuoja pareigą.

Žodžio laisvė reiškia pareigą saugoti kieno nors gerą vardą, ekonominių iniciatyvų laisvė reiškia pareigą finansiškai prisidėti prie bendrojo gėrio, taip pat religijos laisvė reiškia pareigą saugoti kito žmogaus laisvę garbinti Dievą pagal savo vidinius įsitikinimus.

Tikrosios religijos praktika privalo išsaugoti prigimtinį asmens orumą ir puoselėti bendrąjį gėrį. Tai yra religinės praktikos pagrįstumo kriterijus: ar ji skatina pagarbą kiekvieno žmogaus prigimtiniam orumui? Taigi, atsakydami į šį klausimą, morališkai racionalizuojame, kad tokios praktikos, kaip kūdikių žudymas, poligamija, vergija, psichologinis smurtas, karo paskelbimas, priverstinis atsivertimas ir kt. negali būti religinės praktikos teisės dalis, net jei daromos Dievo vardu. Kodėl? Todėl, kad jos pažeidžia mūsų prigimtinį žmogiškąjį orumą ir kenkia bendrajam gėriui.

Prigimtinė žmogaus teisė į religijos laisvę reikalauja, kad visuomenė susilaikytų nuo neteisėto kišimosi į žmonių religines praktikas ir sukurtų sveikos religijos raiškos aplinką. Laisva visuomenė – tai visuomenė, kurioje žmonės gali aktyviai ieškoti religinės tiesos ir ja gyventi viešai bei privačiai. Religijos laisvė yra visuotinė žmogaus teisė, o ne ypatinga vienos konfesijos privilegija ar vieno tikėjimo turėjimas kitų atžvilgiu. Kodėl religijos laisvė turėtų būti svarbi mūsų visuomenėje?

Religijos laisvė iškelia šeimos vertybes ir žmogaus orumą

Religijos laisvė leidžia žmonėms vaisingai patirti ir atiduoti siekiamą pagarbą Dievui. Pagarba Dievui apima pagarbą kiekvienam asmeniui kaip Dievo vaikui, pripažįstančią žmogaus prigimtinį orumą. Šis suvokimas yra visų pagrindinių žmogaus teisių – teisės į gyvybę, teisę siekti išsilavinimo, teisę į ekonomines iniciatyvas ir t. t. – saugiklis ir pagrindas. Šis esminis kiekvieno asmens teisių ir pareigų supratimas paprastai susiformuoja ankstyvame amžiuje, dažniausiai šeimoje.

Kaip tai vyksta? Auklėjami tėvų, vaikai sužino, kaip svarbu skatinti šeimos gerovę jau savo šeimoje; jie išmoksta meilės, pagarbos ir ištikimybės vertę. Kartu jie mokomi, kad meilė skleidžiasi ir žmonėms, esantiems už šeimos ribų; ši visuomeninė meilė pasireiškia teikiant pagalbą tiems, kuriems jos reikia, ginant nuskriaustųjų teises ir skatinant naudotis visuotinėmis teisėmis.

Prigimtinis kiekvieno žmogaus orumas nėra atsitiktinis visuomenės ar vyriausybės sprendimas, žmogaus orumas yra prigimtinis būtent todėl, kad jis yra įgimtas ir sudaro vidinę žmogaus būties esmę. Toks kiekvieno asmens vertės supratimas iš esmės išmokstamas mylinčioje, stabilioje šeimoje, kuri perduoda įsitikinimą, kad tai yra Dievo, o ne kokios nors žmogiškosios institucijos dovana.

Tikroji religija tai daro automatiškai, o jos įtaka tėvams ir vaikams formuoja pagarbos kultūrą, kuri daro įtaką kiekvieno žmogaus vertybėms visuomenėje, o tai savo ruožtu teigiamai veikia socialinę veiklą, įskaitant politiką, kuri galiausiai padeda formuoti visą visuomenę.

Religijos laisvė skatina visuomenės darną

Sekuliarioje visuomenėje gali būti lengva nepastebėti religijos indėlio į bendruomenę, o žmonėms, kurie nėra religingi, gali būti sunku suprasti, kodėl tikėjimas yra toks svarbus tikintiesiems.

Laisvė praktikuoti savo religiją taip pat apima tikinčiųjų laisvę gyventi pagal savo įsitikinimus teikiant paslaugas ir labdarą platesnei bendruomenei. Tikėjimo ir gilių religinių įsitikinimų motyvuojami asmenys ir organizacijos rūpinasi apleistais visuomenės žmonėmis, atkreipia dėmesį į socialinę neteisybę, kurią reikia šalinti, ir pavojingose situacijose siekia taikos.

Tad, kaip ir kitos pagrindinės teisės, religijos laisvė turėtų būti įvairių demokratinių visuomenių centre, o ne pakraštyje. Kai žmonės gali laisvai praktikuoti savo religiją nebijodami persekiojimo ar diskriminacijos, tai leidžia jiems visapusiškai išreikšti savo įsitikinimus ir gyventi pagal juos. Tai savo ruožtu padeda skatinti savigarbos ir orumo jausmą.

Be to, religijos laisvė puoselėja pagarbą kitiems ir taiką, nes prisideda prie visuomenės, vertinančios individualius skirtumus, ugdymo. Kai skirtingų religinių įsitikinimų žmonės bendradarbiauja dėl bendro gėrio, tai yra teigiamas ženklas, kad sunkumus ir skirtumus galima įveikti dėl visų gerovės.

Tokia abipusės pagarbos atmosfera, pagrįsta bendrais įsitikinimais, padeda skatinti socialinę sanglaudą ir stabilumą augančioje visuomenėje. Tai patvirtina tyrimas, tegiantis, kad religijos laisvė daro teigiamą poveikį demokratiniam šalies valdymui ir saviraiškos laisvei, kartu mažindama pilietinių karų ir ginkluotų konfliktų tikimybę ^[5].

Religijos laisvė skatina ekonomikos augimą

Atlikti tyrimai rodo, kad religijos laisvė gali būti susijusi su ekonominiu vystymusi. Pavyzdžiui, Tarpdisciplininio religijos tyrimų žurnalo Interdisciplinary Journal of Research on Religion paskelbtame tyrime ^[6], nustatyta, kad šalių, kuriose religijos laisvė yra didesnė, ekonominio išsivystymo lygis yra aukštesnis.

Tyrimo autoriai teigia, kad religijos laisvė gali sukurti verslumui ir verslo augimui palankią aplinką, skatinti taiką visuomenėje ir verslo stabilumą, mažinti korupciją valstybėje, skatinti kūrybiškumą ir technologinę pažangą.

Kiti tyrimai taip pat nustatė teigiamą religijos laisvės ir ekonominio vystymosi ryšį. Masačusetso technologijos instituto 2020 m. paskelbtame tyrime buvo išnagrinėti duomenys iš daugiau kaip 150 šalių ir nustatyta, kad religijos laisvės didėjimas yra susijęs su aukštesne individo klestėjimo visuomenėje tikimybe, taip pat su didesne bendra gerove. Tyrime taip pat pažymėta, kad religijos laisvės slopinimas trukdytų verslumui, inovacijoms ir socialinei gerovei ^[7].

Tačiau verta paminėti, kad religijos laisvės ir ekonominio vystymosi ryšys yra sudėtingas ir daugialypis, kad jis taip pat priklauso nuo šalies socialinio kapitalo, valdžios institucijų ir kad yra daug kitų veiksnių, kurie taip pat prisideda prie ekonominio vystymosi.

Išvados

Apibendrinant galima teigti, kad žmogaus teisės yra universalios, nes prigimtinis asmens orumas yra objektyvi žmogaus tiesa, pagrįsta morale ir filosofija, nepriklausanti nuo rasės, tautybės, amžiaus ar seksualumo. Jos leidžia asmenims tikėti ir praktikuoti pasirinktą religiją arba iš viso neturėti jokios religijos.

Religijos laisvė saugo mūsų prigimtinį orumą ir dar kartą patvirtina žmogaus įsitikinimų įgyvendinimo vertę, jos priklausomybė nuo kitų žmogaus teisių įtvirtina jos vietą klestinčioje demokratinėje visuomenėje, o kartu ji gali būti taikos tarp bendruomenių šaltinis, tuo pačiu metu suteikdama galimybę didinti ekonomikos augimą, mažinti tarpbendruomeninius konfliktus ir skatinti bendrąjį gėrį. Ji skatina viltį ir taiką pasaulyje, kuris, optimistiškai, tokių vertybių siekia.

Iš anglų k. vertė Neda Ginotytė