Dalinamės interviu su Adam Surmacz, Ordo Iuris instituto programos „Ginti krikščionis“ koordinatoriumi ir asociacijos „Fidei Defensor“ pirmininku. Interviu inicijavo Krikščionių profsąjunga

 

2025 m. gruodžio mėn. vienoje pradinėje mokykloje Kelno mieste (Lenkija) įvyko incidentas, kai mokytoja, užlipusi ant suolo, nuo sienos nukabino mokinių pakabintą kryžių ir, išsakiusi vulgarią pastabą, išmetė jį į šiukšlių dėžę. Tai nebuvo pirmas toks atvejis – tėvų teigimu, nuo rugsėjo mėn. kryžius iš klasės buvo pašalintas mažiausiai tris kartus, tačiau mokiniai jį vis pakabindavo iš naujo. Kai kurie iš šių mokinių buvo ne vyresni nei 13 metų.

Šio įvykio padariniai atskleidė gilesnį konfliktą. Mokyklos administracijai prireikė kelių savaičių, kol mokytoja buvo nušalinta nuo pareigų. Prokuratūrai pradėjus tyrimą, policija bandė apklausti įvykį mačiusius mokinius be tėvų atsiklausimo. Šis veiksmas paskatino teisinę organizaciją „Ordo Iuris“ įsikišti, atstovaujant penkioms šeimoms. Incidentas suskaldė vietos bendruomenę – vieni palaikė šeimas, kiti ragino situacijos neviešinti.

Netrukus šis atvejis sulaukė visos šalies dėmesio. Reaguodamos į situaciją, „Ordo Iuris“, Gyvybės ir šeimos centras bei asociacija „Fidei Defensor“ pradėjo kampaniją „Nie zdejmę krzyża“, įspėjančią, jog Lenkijos krikščionys susiduria su vis didėjančia priešiškumo atmosfera, kuriai būdingi įvairūs religinio švietimo apribojimai bei antireligines nuotaikas normalizuojanti politinė retorika.

Siekiant geriau suprasti, ką Kelno įvykiai atskleidžia apie religijos laisvės padėtį šiandieninėje Lenkijoje, Lietuvos krikščionių darbuotojų sąjungos atstovas susisiekė su Adamu Surmaczu – asociacijos „Fidei Defensor“ pirmininku, vienu iš kampanijos bendroorganizatorių ir aktyviu antikrikščioniškų incidentų stebėtoju šalyje.

Ar Kelno atvejis Lenkijoje yra platesnės, su augančia religine diskriminacija susijusios tendencijos apraiška, ar labiau pavienis atvejis, išimtis?

Be abejo, įvykiai Kelne nėra pavienis incidentas, o aiškus platesnio ir, deja, vis stiprėjančio religinės diskriminacijos reiškinio Lenkijoje pavyzdys. Ordo Iuris“ instituto ir „Fidei Defensor“ asociacijos teisininkai bei ekspertai nuolat stebi sąžinės ir religijos laisvės pažeidimus. Naujausi duomenys rodo, kad 2026 m., palyginti su 2025 m., pastebimai išaugo antikrikščioniškų išpuolių skaičius.

Ši tendencija mums kelia didelį susirūpinimą, ypač atsižvelgiant į pastarojo meto socialinius pokyčius. Buvo pagrindo tikėtis, kad po audringo vadinamųjų „juodųjų protestų“ laikotarpio agresijos bangos nurims, o religiniais motyvais grindžiamų išpuolių skaičius gerokai sumažės – ar bent jau nepadidės.

Norint pilnai suprasti situaciją, derėtų apskritai prisiminti, apie ką buvo minėti protestai. „Juodieji protestai“ (dar kitaip vadinami „Moterų streiku“) buvo masinės, visą Lenkiją užplūdusios demonstracijos palaikant abortus, kurias organizavo kairiosios feministinės grupės.

Didžiausias agresijos proveržis įvyko 2020 m. rudenį, po Konstitucinio Teismo sprendimo, kuris sustiprino teisinę dar negimusių vaikų, įtariamų įvairiomis sunkiomis ligomis ar mirtinais sutrikimais, gyvybės apsaugą. Tuo metu Lenkijos miestų gatvėse tapome liudininkais dar nematytų organizuotų išpuolių prieš religines maldos vietas. Šie protestai pasižymėjo ne tik neregėtu vulgarumo lygiu, bet ir fiziniu vandalizmu: buvo trikdomos ir petraukinėjamos Šv. Mišios, išniekinamos šventos vietos, niokojami bažnyčių fasadai ir paminklai, įskaitant ir šv. Jono Pauliaus II paminklą.

Būtent tuo laikotarpiu viešojoje erdvėje buvo visiškai sulaužyti kultūriniai tabu, susiję su pagarba sakralumui ir religijos laisvei. Dabartinis incidentų antplūdis 2026 m. įrodo, kad neapykanta, kuri prieš kelerius metus buvo išsiveržusi į gatves, neišblėso, o evoliucionavo ir pradėjo skverbtis į valstybines bei vietines valdžios struktūras. Agresija persikėlė iš gatvių į viešąsias institucijas, įskaitant – kas kelia daugiausiai nerimo – mokyklas ir universitetus.

Kelno mokytojos, kuri į šiukšlių dėžę paniekinamai išmetė trylikamečių mokinių pakabintą kryžių, atvejis yra ryškus to pavyzdys. Jis rodo, kad politinė ir žiniasklaidos retorika, normalizuojanti priešiškumą krikščionims, duoda savo vaisių. Šiandien diskriminacija dažnai pasireiškia ne iš gatvės chuligano, o biurokrato, mokyklos direktoriaus ar mokytojo, kuris jaučia tylų leidimą pažeisti tikinčiųjų konstitucines teises, poelgiais. Todėl kaip visuomenė atsiduriame kryžkelėje – turime ryžtingai reaguoti į tokius incidentus, kad krikščionys nebūtų visiškai išstumti iš viešosios erdvės.

Vietos bendruomenė dėl šio incidento buvo aiškiai susiskaldžiusi. Ar tai jums sukėlė nuostabą? Ką šis susiskaldymas byloja apie dabartinę Lenkijos visuomenės poziciją klausimais, susijusiais su religija viešajame gyvenime?

Žmogaus, kasdien stebinčio religijos laisvės padėtį Lenkijoje, akimis, šis visuomenės susiskaldymas man nebuvo jokia staigmena. Jis atskleidžia labai aiškią visuomenės dinamiką, su kuria mes susiduriame jau keletą metų.

Ekstremaliais atvejais, pavyzdžiui, fizinio smurto prieš dvasininkus ar akivaizdaus vandalizmo ir religinių vietų išniekinimo atveju, Lenkijos visuomenė vis dar sugeba vieningai sutarti. Tokie smurto aktai yra visuotinai smerkiami, nes jie peržengia ribas, kurios daugumai piliečių yra savaime suprantamos.

Tačiau giluminiai nesutarimai iškyla tada, kai pažeidžiami instituciniai ir simboliniai dalykai, ypač valstybės ar vietinės valdžios prižiūrimose viešosiose erdvėse, pavyzdžiui, mokyklose. Tokiais atvejais socialinė įtampa sparčiai suintensyvėja. Tai tiesiogiai susiję su tuo, jog kairieji ir ateistiniai sluoksniai taiko sumanią strategiją: jie bando smarkiai sumenkinti antikrikščioniškų bei diskriminacinių išpuolių svarbą, juos užgoždami lengvai įsimintinais (tačiau šiame kontekste manipuliatyviais) šūkiais apie „valstybės ideologinį neutralumą“ ar „žodžio laisvę“.

Kelno atvejis iš tikrųjų yra beprecedentis. Įprastomis aplinkybėmis suaugusi mokytoja, į šiukšlių dėžę išmetusi trylikamečių vaikų pakabintą religinį simbolį, tučtuojau susidurtų su drausminamosiomis priemonėmis. Vietoje to mes stebime, kaip liberalios ir kairiosios žiniasklaidos priemonės bendromis pastangomis stengiasi visuomenei primesti klaidingą šio įvykio interpretaciją. Užuot pasmerkusios mokytojos skandalingą elgesį, jos bando ją pavaizduoti kaip auką, tuo pačiu sumenkindamos vaikų patirtą traumą bei tėvų teises.

Visa tai daug pasako apie dabartinę Lenkijos visuomenės poziciją – arba, tiksliau, apie spaudimą, kurį ji patiria. Tai rodo, kad fundamentali teisė viešai reikšti savo tikėjimą nebelaikoma savaime suprantama žmogaus teise, o yra tapusi aštraus politinio ir kultūrinio konflikto objektu, kuriame krikščionys yra vis labiau išstumiami į gynybinę poziciją.

Kur turėtume brėžti ribą tarp priešiškumo tam tikram simboliui ir priešiškumo žmonėms, kuriuos tas simbolis atstovauja? Ar iš viso įmanoma nubrėžti tokią ribą?

Nubrėžti tokią ribą yra nepaprastai sudėtinga, o dažnai – tiesiog neįmanoma. Turime prisiminti, kad krikščionims kryžius nėra vien grafinis simbolis, dekoracija ar istorinis artefaktas; tai yra absoliučiai esminis mūsų tapatybės elementas ir aukščiausių mūsų vertybių simbolis. Todėl priešiškumas, nukreiptas į religinę simboliką – ypač viešosiose erdvėse – beveik visada yra tiesioginės agresijos forma, nukreipta prieš žmones, kuriuos ta simbolika atstovauja. Kai suaugęs pedagogas paniekinamai išmeta kryžių į šiukšlių dėžę, tai tiesiogiai smogia į mokinių ir jų šeimų jausmus, orumą bei konstitucinę teisę praktikuoti savo tikėjimą. Tai nėra „tik“ išpuolis prieš daiktą; tai stiprus smūgis konkretiems tikintiems asmenims.

Tačiau tam, kad visapusiškai suvoktume šį reiškinį, negalime remtis vien žiniasklaidos šurmuliu – turime atsižvelgti ir į objektyvius duomenis. Ypač informatyvus yra 2021 m. Viešosios nuomonės tyrimo centro (CBOS) atliktas tyrimas apie požiūrį į religijos ir Bažnyčios vaidmenį viešojoje erdvėje. Šis tyrimas aiškiai rodo, kad net 87% respondentų neprieštarauja kryžių buvimui įstaigose ir kitose viešose erdvėse. Tai yra didžioji gyventojų dauguma.

Šis didžiulis atotrūkis tarp tikrų Lenkijos piliečių įsitikinimų ir to, kas mums primetama viešojoje erdvėje, atskleidžia labai pavojingo mechanizmo įsigalėjimą. Susiduriame su situacija, kai radikali, bet itin garsi mažuma, aktyviai remiama kairiųjų ir liberaliųjų žiniasklaidos priemonių, bando dirbtinai ir kartais netgi brutaliai sukurti įspūdį, kad ji atstovauja daugumos balsui. Per žiniasklaidą bandoma visai visuomenei primesti itin sekuliarų požiūrį į simbolius viešosiose erdvėse.

Tokie atvejai kaip Kelno mieste yra naudojami tyliosios daugumos terorizavimui ir „šaldančio efekto“ sukūrimui – kad patys krikščionys, bijodami persekiojimo, susilaikytų nuo viešo savo tikėjimo reiškimo t.y. taikytų savicenzūrą.

 

Ar krikščionių padėtis Lenkijoje smarkiai pasikeitė nuo to laiko, kai dabartinė vyriausybė pradėjo savo kadenciją?

Deja, taip. Nuo 2023 m. gruodžio mėn. įvykusio vyriausybės pasikeitimo pastebėjome aiškų, sisteminį valstybės politikos poslinkį, kuris smarkiai pablogino krikščionių ir jų teises ginančių organizacijų padėtį Lenkijoje. Čia kalbama ne apie pavienius atvejus, o apie koordinuotus, tarp kelių ministerijų suderintus veiksmus.

Ypatingą susirūpinimą kelia reiškinys, kurį būtų galima įvardinti kaip institucinį ostrakizmą. Užuot dialogo naujoji vyriausybė ėmėsi stigmatizavimo. Ryškus to pavyzdys – įvairių ministerijų, įskaitant tuometinės Kultūros ministerijos, kuriai vadovavo Bartłomiej Sienkiewicz, bei Adam Bodnar vadovaujamos Teisingumo ministerijos, sprendimai. Buvo pradėti vykdyti masiniai auditai bei nutrauktas finansavimas, de facto sukuriant „juoduosius sąrašus“ tų juridinių asmenų, kuriuos naujoji vyriausybė laikė ideologiškai nepageidaujamais. Taikytasi į pagrindines konservatyvias ir katalikiškas organizacijas, įskaitant „Ordo Iuris“ institutą ir „Fidei Defensor“ asociaciją. Tai, kad aukščiausi vyriausybės pareigūnai atvirai nurodo konservatyvias organizacijas, kurias reikėtų pašalinti iš viešosios erdvės, sukuria pavojingą precedentą, Lenkijoje primenantį istorinį laikotarpį, kurį norėtųsi pamiršti.

Kitas ypatingai svarbus frontas šioje kovoje yra švietimo sistema. Nacionalinio švietimo ministrė Barbara Nowacka ėmėsi veiksmų, kurie tiesiogiai silpnina religinį vaidmenį mokyklose. Šie pokyčiai apima tikybos pamokų skaičiaus sumažinimą nuo dviejų iki vienos per savaitę ir organizacinį šių pamokų perkėlimą į pačią pamokų dienos pradžią arba pabaigą. Tai turi akivaizdų tikslą: atgrasyti mokinius nuo dalyvavimo jose bei sukelti logistinių problemų tiems, kurie veda tikybos pamokas. Tuo pačiu metu Švietimo ministerija paskatino įvesti dalyką, vadinamą „sveikatos ugdymu“. Sveikatos priežiūros pretekstu jo mokymo programa apima mokymo turinį, susijusį su liberaliu lytiniu švietimu bei lyčių ideologija. Tai susilaukė didžiulio ir visiškai pagrįsto visuomenės pasipriešinimo. Tėvai vieningai remiasi Lenkijos Konstitucija, kuri aiškiai garantuoja teisę auklėti vaikus pagal savo religinius ir moralinius įsitikinimus, ir neleidžia savo vaikų į šias pamokas.

Šią padėtį dar labiau apsunkina Teisingumo ministerijos planai iš dalies pakeisti Baudžiamojo kodekso 196 straipsnį, kuris numato apsaugą nuo religinių sentimentų užgauliojimo. Yra siekiama panaikinti laisvės atėmimo bausmę už šį nusikaltimą. Tuo metu, kai daugėja šventų vietų išniekinimo ir vandalizmo atvejų, baudžiamosios apsaugos sumažinimas iš esmės siunčia nebaudžiamumo žinią nusikaltėliams ir leidžia dar drąsiau jaustis.

Visos šios Donaldo Tusko vyriausybės priemonės – švietimo, finansų ir teisėkūros srityse – sudaro nuoseklią visumą. Jos byloja apie politiką, kuria siekiama išstumti religiją, krikščioniškus simbolius ir, atitinkamai, pačius tikinčiuosius iš viešosios erdvės. Atsižvelgiant į tai, kad didžioji dauguma lenkų vis dar yra katalikai, tai yra puolimas prieš pamatines didžiosios mūsų visuomenės dalies teises.

 

Ar manote, kad Lenkija eina tuo pačiu sekuliarizacijos keliu kaip ir Vakarų Europa?

Sunku duoti vienareikšmišką atsakymą. Lenkijos socialinių pokyčių modelis skiriasi nuo Vakarų Europos. Viena vertus, pastebimas pastovaus religinio praktikavimo sumažėjimas, ypač tarp jaunesnio amžiaus žmonių. Kita vertus, didžioji dauguma suaugusiųjų lenkų vis dar deklaruoja savo priklausymą Katalikų Bažnyčiai, o tai įrodo, kad krikščionybė vis dar išlieka mūsų kultūrinės tapatybės pagrindu.

Kaip minėjau anksčiau, šiandieninis sekuliarizacijos procesas Lenkijoje nėra vien natūralus reiškinys – jį dirbtinai ir agresyviai skatina pačios valstybės institucijos. Donaldo Tusko vyriausybės veiksmai yra sąmoningas bandymas stumti visuomenę link radikalaus sekuliarizavimo. Taigi Lenkija ne pasyviai seka Vakarų pavyzdžiu, bet atsiduria institucinės kovos centre, kurioje kovojama dėl to ar šalis išsaugos savo istoriškai susiformavusį krikščionišką charakterį.

Ar teisinių priemonių pakanka religijos laisvei užtikrinti, ar vis dėlto įstatymas yra labiau linkęs sekti kultūrą, negu ją formuoti? Kaip manote, ar vien teisinės priemonės gali užkirsti kelią religinei diskriminacijai Lenkijoje, o gal šioje srityje reikalingi rimtesni pokyčiai?

Veiksmingos teisinės priemonės, be abejo, apsaugo religijos laisvę, tačiau vien teisėtumas neužkerta kelio diskriminacijai. Įstatymas yra viena, tačiau jo laikymuisi užtikrinti taip pat reikalinga teisėsaugos institucijų gera valia, o šioje srityje padėtis Lenkijoje vis blogėja.

Būtent todėl vien teisinio reguliavimo nepakanka – reikalingi gilesni pokyčiai ir atitinkamų apsaugos priemonių įgyvendinimas vyriausybės lygmeniu, ypač švietimo ir kultūros srityse. Deja, dabartinė Donaldo Tusko vyriausybė juda visiškai kita kryptimi. Atkreipkite dėmesį, kad šiandien tik nevyriausybinės organizacijos, tokios kaip „Ordo Iuris“ institutas bei „Fidei Defensor“ asociacija, be jokios valstybės paramos uoliai stebi krikščionių diskriminacijos atvejus.

Šio reiškinio pasekmės akivaizdžiai atsispindi statistikoje. Remiantis oficialiais policijos duomenimis, pateiktais 2024 m. ESBO (ODIHR) ataskaitoje, Lenkijoje buvo užfiksuoti tik 6 neapykantos nusikaltimai prieš krikščionis. Tuo tarpu nevyriausybinių organizacijų surinkti duomenys (įskaitant „Ordo Iuris“ ataskaitą ESBO) rodo, kad tais pačiais metais buvo padaryta net 79 tokie nusikaltimai.

Šis milžiniškas neatitikimas nėra atsitiktinis. Dabartinės valdžios institucijos slepia tikrąjį krikščionių neapykantos mastą Lenkijoje. Agresija prieš tikinčiuosius, bažnyčių niokojimas, religinių simbolių išniekinimas ar religinių apeigų trikdymas teisėsaugos institucijų yra tiesiog priskiriami prie „paprasto vandalizmo“ arba „chuliganizmo“, nepripažįstant antikrikščioniškos neapykantos motyvo. Šis sąmoningas statistikos duomenų nutylėjimas tarnauja tik tam, kad būtų išlaikytas patogus naratyvas apie „religiniais motyvais pagrįstų nusikaltimų nebuvimą“, tačiau tai daroma aukojant tikinčiųjų ir jų maldos vietų saugumą.

Jūsų nuoširdžiu vertinimu, kuria linkme krypsta religinis gyvenimas Lenkijoje? Ar ateities kartos bus mažiau ar labiau religingos?

Yra daug požymių, kad grynai kiekybine prasme Lenkijoje krikščionimis save laikančių žmonių skaičius sumažės. Tačiau pats šio religingumo pobūdis radikaliai pasikeis.

Ateities kartoms tikėjimas nebebus vien tradicijos ar aplinkinės kultūros įtakos klausimas, kaip buvo ištisus dešimtmečius. Tai taps visiškai sąmoningu pasirinkimu. O atsižvelgiant į dabartinį sekuliarizacijos spaudimą – pasirinkimu, reikalaujančiu nemažai drąsos. Todėl, nors tikinčiųjų bendruomenė bus mažesnė, ji bus grindžiama nuoširdžiu, asmeniniu troškimu užmegzti santykį su Dievu. Mes susiduriame su perėjimu nuo masinio religingumo prie daug gilesnio, autentiškesnio ir tvirtesnio tikėjimo.

Jei tendencija riboti viešą religinį reiškimąsi bei normalizuoti priešiškumą krikščioniškųjų simbolių atžvilgiu toliau tęsis, ką praras Europa? Ko reikia, kad ši tendencija pasikeistų?

Jei Europa ir toliau eis šiuo keliu bei toliau tokiu sparčiu tempu atsiribos nuo krikščioniškojo tikėjimo ir jo simbolikos, ji iš esmės atsiskirs nuo savo pačios šaknų – nuo savo istorijos, kultūros ir tapatybės. Viešoji ir socialinė sferos nemėgsta vakuumo. Krikščionybės išstūmimas reiškia spartų Europos dreifą link radikalaus multikultūralizmo ir didėjančios islamo įtakos. Aš visiškai pritariu Orianos Fallaci nuomonei šiuo klausimu; ji teisingai įvertino, jog  savo paveldo atsisakymas ir pasidavimas spaudimui labai greitai priveda prie fundamentalių vertybių griūties.

Ko gi reikia, kad šią žalingą tendenciją sustabdytume? Paradoksalu, bet Europos išgelbėjimui nebūtina iš karto siekti visuotinio ir gilaus religingumo. Juk asmeninio tikėjimo gilumas yra Dievo dovana, valios ir širdies aktas. Tačiau tai, ko mums šiandien, kaip piliečiams, neabejotinai ir nedelsiant reikia, tai natūralaus pasididžiavimo savo krikščionišku ir konservatyviu paveldu.

Turime pradėti tvirtai gerbti ir ginti savo vertybes, net jei patys nesame giliai tikintys. Ši vertybių sistema, grindžiama prigimtiniu įstatymu ir krikščionišku mokymu, šiandien yra vienintelis tikras skydas nuo agresyvių ideologijų, keliančių grėsmę visuomenės tvarkai. Atgauti šį pasididžiavimą ir pasiryžimą ginti Kryžių – kaip tai padarė Kelno mokiniai – yra vienintelis būdas išgelbėti Europą nuo dvasinio ir kultūrinio susinaikinimo.