Nors ir gyvename demokratijos laikotarpio zenite, tačiau šiandien kaip niekad anksčiau tironija slepiasi po vadinamųjų žmogaus teisių ir laisvo žodžio šūkiais. „Žmogaus teisės“ ir „laisvas žodis“ tampa susigalvotos laisvės garantu tik tiems, kurie pritaria skelbiamoms liberalioms pažiūroms. Tai reiškia, kad tikroji žodžio laisvė tampa selektyvi, leidžiama tik tam, kas atitinka dominuojančią ideologiją. Šiandienos Vakarų visuomenėse matome, kaip kai kurios nuomonės ar įsitikinimai, ypač religiniai ar konservatyvūs, yra cenzūruojami socialiniuose tinkluose, nepakenčiami akademinėje bendruomenėje ir net darbo rinkoje. Ar tai tikrai žodžio laisvė, jei žmogus bijo prarasti darbą ar reputaciją už savo įsitikinimus? Vargas mums, kurie pasitikime objektyvia tiesa visuomenėje, kurioje įsigalėjęs reliatyvizmas. Vargas būti krikščioniu šiuolaikiniame pasaulyje ir kovoti prieš netikėjimo tvaną, kaip žmogui prieš vėją.
Ar tikrai tai vargas? Ne, broliai ir seserys! Tai – galimybė liudyti tiesą, kurios laikytis verta! Nes šiandieną pasauliui mūsų reikia kaip niekad anksčiau. Žmonės, praradę Dievą, giliai trokšta pažinti Jo absoliučią begalinę meilę ir buvimą, tai mūsų pareiga padėti jiems atrasti Kūrėją. Tai mūsų misija liudyti, kad esame Kristaus mokiniai, ir tvirtai laikytis nekintamų jo įsakų bei tiesų, kurios dažnai prieštarauja daugumos nuomonei. Tai mūsų atsakomybė išlikti ištikimiems moralinei tvirtybei pasaulyje, kuris siūlo absurdišką ir iliuzinę laisvę, leidžiančią žmogui kasdien keisti savo tapatybę ir amžinuosius gyvenimo principus, net jei tai paneigia pačius tikriausius moralės pagrindus. Klauskite, ar ta jų laisvė tikrai išlaisvina? Ar ji tik neįkalina žmogaus reliatyvizmo ir sumaišties grandinėse? Kuo skiriasi tikroji laisvė nuo jos iliuzijos? Tikroji laisvė nėra tiesos ignoravimas, o gyvenimas pagal tiesą. Jei žmogus pats sau tampa tiesos kūrėju, ar jo sprendimai neveda į chaosą ir beprasmybę? Ar ne tironija tampa būtent tokia visuomenė, kurioje nėra objektyvių tiesų?
Pagalvok, ar tikrai verta įsiteikti šiam laikinam, trapiam ir mirtingam pasauliui, kad pritaptum prie daugumos pozicijos? Kai už mūsų stovi Dievo didybė ir Jo amžinoji Karalystė, ar tikrai norėtum visa tai iškeisti į akimirkos patogumą, komfortą? Ar nenuostabu, kaip pasaulis vilioja laikinais malonumais, nors tikrasis džiaugsmas slypi amžinybėje? Pagalvok dar kartą, ar tikrai tavo laikinas patogumas vertas kančių, kurias Kristus patyrė ant kryžiaus? „Dievas juk davė mums ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir savitvardos dvasią.“ (2 Tim 1, 7). Tad gyvenkime šia dvasia – ištikimai ir pavyzdingai.
Matant šiuolaikinės santvarkos ir visuomenės absurdą bei vergystę beprasmybei, nekyla abejonių, kad krikščionybė yra tikrasis demokratijos pagrindas. Demokratijos ir krikščionybės ryšys yra neatsiejamas. Jozefas Racingeris (Benediktas XVI) teisingai sakė, jog tik krikščionybė suteikia demokratijai stabilumo. Tai įrodo ir istorija: daugelis vakarietiškų demokratijų formavosi remdamosi krikščioniškomis nuostatomis, kurios skatino žmogaus orumą, teisingumą ir atsakomybę. Be šių nuostatų demokratija tampa chaotiška ir pavirsta daugumos diktatūra, kurioje nėra vietos nei tiesai, nei teisingumui. Mūsų moralinė laikysena, tvirtas vertybinis stuburas ir objektyvus tiesos suvokimas neleidžia įsigalėti anarchijai ir beprotybei. Tikėjimas ir jo dorybės yra valstybės pamatas. Krikščioniškasis humanizmas suformavo pamatinius įstatymus, kurie šiandien laikomi civilizuotos visuomenės pagrindu. Net pati žmogaus teisių samprata gimė iš krikščioniškosios tradicijos, kuri moko, kad kiekvienas žmogus turi Dievo duotą orumą ir vertę. Tai Dievo meilės remiamas tikėjimas, kuris veda mūsų tautą didvyriškais sumanymais į tiesą, kurioje atrandame tikrąją, o ne sau susigalvotą laisvę.
Broli, sese, ar ne Kristaus žodis mums primena ir liudija Šventajame Rašte, kad turime išlikti drąsus audrose, skurde, ligoje ir net džiaugsme? Ne veltui pasakymas „būk drąsus!“ yra dažniausiai pasikartojančių Šventajame Rašte. Būk drąsus, nes drąsoje atrasi tiesą, o tiesoje laisvę! Drąsa nėra tik laisvės siekis, tai ir pasiryžimas gyventi pagal tiesą, net kai pasaulis jos nepripažįsta. „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32-33). Tad prisiimkime pareigos atsakomybę ir gyvenkime drąsiai Kristaus mokymu ir absoliučia tiesa, kviesdami kitus. Galiausiai, paskutinę gyvenimo Teismo dieną ne pasaulio valdovas teis, o pasaulio Kūrėjas.
Tad nebijokime, tiesa nėra priklausoma nuo daugumos nuomonės. Ji buvo, yra ir išliks, nepaisant to, kas šiandien laikoma madinga ir priimtina. Būk drąsus – tu ne vienas!
