[KONFERENCIJA] 50 metų po pogrindinio leidinio „Aušra“ pasirodymo: pamokos, perspektyvos ir detektyvinė archyvo paieška

Kokia pirma mintis kyla, išgirdus leidinį pavadinimu „Aušra“? Greičiausia, tai dr. Jono Basanavičiaus „Auszra“, pirmasis Didžiajai Lietuvai skirtas spausdintas mėnesinis visuomeninis politinis ir literatūrinis žurnalas lietuvių kalba, kuris buvo leidžiamas Ragainėje ir Tilžėje 1883–1886 m. Taip, J. Basanavičiaus „Auszra“ – tautinio atgimimo simbolis, tačiau ne vienintelis. Sovietmečiu, 1975-1988 metais, Lietuvoje slaptai buvo platinama ir kita „Aušra“.

1972 metais pradėjus leisti pogrindinį leidinį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika” (LKB Kronika), žmonės viešinimui atsiųsdavo informaciją ne tik apie tikinčiųjų diskriminaciją ir persekiojimus, bet ir apie tuos, kurie buvo persekiojami ir teisiami dėl tautinių motyvų. LKB Kronikos bendradarbiai publikuodavo visą gaunamą medžiagą, bet po kelerių metų kilo mintis, kad reikalingas dar vienas leidinys, kuris plačiau aprašytų tautinius-kultūrinius klausimus. LKB Kronika dokumentavo tikinčiųjų persekiojimus, o kitas leidinys galėtų rašyti apie tautinio identiteto naikinimą, kalbos ir kultūros slopinimą, tai būtų taip pat svarbi pasipriešinimo forma prieš istorijos falsifikavimą.

Idėjos įgyvendinimas paspartėjo 1975 metais, kai kunigas Pranciškus Račiūnas grįžęs iš Amerikos, pasiūlė leisti naują pogrindinį leidinį tautinėmis temomis, pratęsiant dr. J. Basanavičiaus „Aušros“ tradiciją. Šias dvi “Aušras” vienija ne tik pavadinimas, bet ir numerių žymėjimas, kuris buvo susietas su senosios „Aušros“ numeracija, ją pažymint skliausteliuose – 1 (41) 2 (42) ir t. t. Kiekvienas naujos „Aušros“ numeris turėjo maždaug po 50 puslapių, dauguma jų buvo pradedama kuriuo nors Lietuvos himno (tautinės giesmės) posmu.

Kunigo P. Račiūno idėjos įgyvendinimą pradėjo LKB Kronikos bendradarbiai, bet vėliau visas rūpestis dėl „Aušros“ leidimo buvo patikėtas kun. Lionginui Kunevičiui, kuris, pasak kardinolo S. Tamkevičiaus, buvo kruopštus ir patikimas, ir net 13 metų nešė pogrindininko naštą nedejuodamas, bet ramiai dirbdamas.

Iki 1988 m. buvo išleista 60 „Aušros” numerių. KGB nepavyko sunaikinti pogrindinės spaudos leidybos. „Aušros“, kaip ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidyba buvo nutraukta pačių leidėjų sprendimu, nors kaina buvo sumokėta. Už pogrindinę veiklą daugelis jų buvo persekiojami, tardomi, kalinami ir tremiami.

Internetiniame lkbkronika.lt puslapyje galima rasti 35 „Aušros“ numerius. Kur dingo kiti 25 numeriai? Nežinoma. Į pagalbą atėjo Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorikai, kurie metė visas pajėgas, norėdami surasti dingusį “Aušros” archyvą.

2025 m. kovo 27 d. vyksiančioje konferencijoje „50 metų po pogrindinio leidinio „Aušra“ pasirodymo: pamokos, perspektyvos ir detektyvinė archyvo paieška“ ne tik prisiminsime pogrindininkų pasiaukojimą ir leidinio „Aušra“ svarbą kovoje už Lietuvos laisvę, bet ir atskleisime detektyvinės istorijos atomazgą – ar rastas dingęs “Aušros” archyvas?

Konferencijos globėjas: J. Em. kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ

Konferencijos organizatoriai: Labdaros ir paramos fondas “Bažnyčios kronika”, Laisvos visuomenės institutas, Lietuvių krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga.

Konferencijos pranešėjai:

• Arūnas Bubnys, Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos Tyrimo Centro vadovas, skaitys pranešimą „Pogrindžio „Aušra“ (1975-1988)“.
• Dr. Darius Alekna, Laisvos visuomenės institutas, „Kultūrinė „Aušros“ programa šių dienų žvilgsniu“.
• Regina Statkuvienė istorikė, publicistė, skaitys pranešimą „Tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvė kaip tapatybės sąlyga“.
• Dalia Labukienė, kun. L. Kunevičiaus dukterėčia, dalinsis prisiminimais apie ilgametį pogrindinio leidinio „Aušra“ redaktorių ir leidėją kunigą Lionginą Kunevičių.

Dingusių pogrindinio leidinio „Aušra“ numerių pėdsakais keliavo Elena Budreckytė iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus, jos pranešimo pabaigoje bus įminta mįslė – buvo atrastas dingęs „Aušros“ archyvas ar ne?