PÄIVI RÄSÄNEN – Suomijos parlamento narė, buvusi Suomijos Krikščionių demokratų partijos pirmininkė ir vidaus reikalų ministrė. 2019 m. dėl tviterio įrašo, kuriame kritikavo Suomijos evangelikų liuteronų vyskupus, palaikiusius Helsinkio „Pride“ renginį, prieš ją buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl prieš mažumas nukreiptos neapykantos kalbos. Procesas sulaukė didžiulio tarptautinio dėmesio. Nors teisme ji buvo išteisinta, sprendimas buvo apskųstas apeliaciniam teismui, ir procesas vis dar tęsiasi.

2023 m. balandžio 2 d. vykusiuose Suomijos parlamento rinkimuose ji buvo išrinkta dar vienai kadencijai. Pirmą kartą Suomijos parlamento nare P. Räsänen tapo 1995-aisiais.
Internete teigiama, kad po jūsų pasisakymų apie homoseksualumą jums buvo pateikti kaltinimai pagal Suomijos baudžiamosios teisės nuostatų grupę, kurioje numatyta baudžiamoji atsakomybė už „karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui“. Ar tai tiesa ir kaip tai įvyko?
Taip, tai tiesa. Įstatymas, draudžiantis kurstyti neapykantą prieš mažumas, Suomijos teisėje priklauso platesnei karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui kategorijai. O tai yra labai rimta nusikaltimų kategorija.
Trumpai tariant, byla prasidėjo pacitavus Bibliją. Beveik prieš ketverius metus, 2019 m. birželį, didžiausia Suomijos bažnyčia, Suomijos evangelikų liuteronų bažnyčia, oficialiai pareiškė, kad remia Helsinkio „Pride“ renginį. Man tai sukėlė šoką, nes esu aktyvi tos bažnyčios narė, mano vyras yra jos pastorius.
Kai kurie mano draugai dėl to paliko bažnyčią. Nusprendžiau parašyti tviterio įrašą, kuriame paklausiau savo bažnyčios vadovybės apie sprendimą tapti oficialiu „Pride“ renginio partneriu: kaip bažnyčios doktrinos pagrindai ir Biblija dera su nuodėmės palaikymu ir nuodėme kaip pasididžiavimo objektu? Ir pridėjau ekrano nuotrauką iš Biblijos, Laiško romiečiams 1-ojo skyriaus (24–27 eilutėmis – aut. past.).
Po to prasidėjo vieša diskusija, vyskupai taip pat sureagavo. O tada – man tai buvo netikėta – dėl to tviterio įrašo pasipylė skundai, ir policija pradėjo tyrimą. Po to atsirado skundų ir dėl kitų mano pasisakymų, tekstų, teiginių radijo ir televizijos laidose. Iš pradžių policija teigė, kad nemato jokio nusikaltimo, bet generalinė prokurorė nurodė pradėti tyrimą.
Sakyčiau, kad situacija buvo absurdiška. Parlamente dirbu 28-erius metus. Niekada neslėpiau savo tikėjimo ir požiūrio į santuoką ar lytį. Ir buvo absurdiška, kai buvau apklausiama dėl savo klasikinių pažiūrų į Biblijos mokymą.
Sėdėjau policijos nuovadoje, turėjome pasidėję Bibliją ant stalo, ir policininkas manęs klausinėjo: „Kokia yra Laiško romiečiams žinia?“, „Kokia pirmojo šio laiško skyriaus žinia?“, „Ką, jūsų supratimu, reiškia nuodėmės sąvoka?“ ir pan. Iš tiesų apklausos klausimai buvo apie teologiją.
Tai buvo tikrai absurdiška, nes Suomijoje turime gilias, istorines žodžio ir religijos laisvės šaknis, taip pat gilias krikščionybės šaknis. Ir aš aiškinau, kuo tiki paprasti krikščionys. Nesakiau nieko apie neapykantą kokiai nors mažumai, tik apie tai, ką Dievas šiais klausimais sako Biblijoje.
Ir tada, po pusantrų metų policijos tyrimo, prokurorė nusprendė pateikti kaltinimus. Helsinkio apygardos teisme prasidėjo procesas. Tuomet, 2022 metų kovo mėnesį, Helsinkio apygardos teismas paskelbė nuosprendį, kad esu nekalta. Žinoma, tuo labai džiaugiausi.
Tačiau tada generalinė prokurorė nusprendė pateikti apeliacinį skundą. Suomijoje yra apeliacinis teismas, jis leido prokurorei tęsti procesą. Taigi, trumpai tariant, procesas tęsiasi.
Galbūt kai kuriems skaitytojams atrodo, kad jūsų pasisakymai buvo pernelyg provokuojantys ar skatinantys smurtą. Ką į tai atsakytumėte?
Turiu pasakyti, kad niekada nevartojau neapykantos kalbos prieš kokią nors mažumą. Aš nejaučiu neapykantos šiems žmonėms. Manau, kad Biblijos žinia yra ne apie neapykantą, o apie meilę kiekvienam. Savo tekstuose, policijos apklausose ir teisme esu sakiusi, kad, mano įsitikinimu, visi žmonės yra sukurti pagal Dievo paveikslą. Visi esame brangūs, visi turime vienodą vertę. Tačiau visi esame nusidėjėliai. Daug kartų aiškinau, kad ir aš esu nusidėjusi Biblijos įsakymams, esu nusidėjėlė, kaip ir visi kiti, ir kad mums visiems reikia atleidimo, kaip moko Biblija.
Teisme prokurorė aiškiai pasakė, kad, jei manote, jog kai kurie poelgiai yra nuodėmingi, pavyzdžiui, tos pačios lyties porų lytiniai santykiai, tai savaime prieštarauja jų orumui. Jos nuomone, negalima atskirti veiksmų nuo orumo.
Iš tiesų tokie kaltinimai prieštarauja ne tik krikščioniškiems įsitikinimams, bet ir sveikam protui. Juk įprastame gyvenime atskiriame poelgius ir žmonių orumą.
Pavyzdžiui, teisme pasakiau, kad turiu penkis vaikus. Ir auklėdama juos kartais priekaištaudavau dėl jų poelgių. Tai nereiškia, kad nekenčiu savo vaikų. Aš juos myliu. Ir tai nesumažino jų orumo. Taip pat ir teisme – jei esate nuteistas dėl nusikaltimo, tai nereiškia, kad esate nevertingas. Tai nesumažina jūsų orumo. Jūs vis dar turite žmogaus teises. Taigi manau, kad tai prieštarauja sveikam protui ir krikščioniškai žmogiškumo sampratai.
Ar dažnai Suomijoje žmonėms taikomi tokie griežti apribojimai kaip jūsų atveju? Ar tai nesukuria atmosferos, kurioje žmonės bijo pasakyti, ką galvoja?
Sakyčiau, kad mūsų konstitucijoje ir tarptautinėse konvencijose vis dar labai stipriai remiama žodžio ir tikėjimo laisvė. Tačiau klesti atšaukimo kultūra (cancel culture) – iš socialinių medijų ar profesinės aplinkos viešai išmetamas žmogus, kuris kalba apie krikščioniškus įsitikinimus.
Sakyčiau, Suomijoje išsakomi tūkstančiai panašių pareiškimų [kaip mano]. Bet aš vienintelė esu teisiama, manau, dėl to, kad esu žinoma Suomijos visuomenėje, taip ilgai dalyvauju politikoje ir einu aukštas pareigas. Taigi galbūt todėl prokurorė pradėjo procesą tik prieš mane, ji norėjo įspėti žmones – jei kalbėsite tokius dalykus, jums gali nutikti kas nors panašaus.
Nors teisme nebuvau pripažinta kalta, praktiškai toks procesas siaurina religijos ir žodžio laisvę kurdamas savicenzūrą. Sulaukiau žinučių iš jaunų žmonių, ypač iš profesinių sluoksnių ir universitetų, kurie ateityje nori daryti karjerą. Jie man sakė, kad bijo atskleisti savo tikėjimą. Jie mano, kad turi cenzūruoti tai, ką sako. Ir, žinoma, man dėl to labai liūdna. Todėl noriu padrąsinti žmones. Manau, kad dabar mes, krikščionys, turėtume padrąsinti vieni kitus.
Bet yra ir kita pusė. Kai visa tai iškilo į viešumą, apie tai daug kalbėjo ir Suomijos žiniasklaida, ir aš turėjau daug progų pasisakyti žiniasklaidoje, televizijoje, radijuje. Turėjau daug progų kalbėti šiais klausimais, ginti žodžio ir religijos laisvę, taip pat šnekėti apie Evangeliją. Gavau daugybę žinučių iš žmonių, kuriose jie rašo, kad šis procesas paskatino juos kalbėti, skaityti Bibliją ir melstis už Suomiją. Manau, kad yra dvi pusės. Tai taip pat padrąsino žmones, jie pajuto, kad dabar yra laikas kalbėti.

Ne, sakyčiau, kad ne. Esu įsitikinusi, kad dabar yra laikas kovai už žodžio laisvę, už laisvę reikšti nuomonę ir idėjas
nebijant cenzūros, suvaržymų ar teisinio persekiojimo. Nes žodžio laisvė yra demokratijos pagrindas. Jei neleisime žmonėms reikšti savo įsitikinimų ar pažiūrų, manau, kad nieko gero nebus.
Žinoma, manau, kad žodžio laisvė turi tam tikras ribas, pavyzdžiui, vaikų pornografija, grasinimas kitiems ar kurstymas smurtauti. Tačiau aš nieko nesakiau, išskyrus tai, ko krikščionybė mokė šimtus metų. Labai svarbu, kad išsaugotume žodžio laisvę.
O dėl neapykantos kalbos, sakyčiau, kad niekas iš tiesų nežino, kas tai iš tikrųjų yra. LGBT aktyvistai vartoja sąvoką „neapykantos kalba“ prieš, sakyčiau, labai kasdieniškus, labai taikius krikščionis. Pavyzdžiui, praėjusį pavasarį Suomijos parlamento dauguma priėmė lyties patvirtinimo aktą, vadinamąjį „trans aktą“, kuriuo buvo patvirtinta kiekvieno suaugusio žmogaus teisė pakeisti savo teisinę lytį remiantis paprasta deklaracija. Taigi galima sakyti: „Aš nebenoriu būti moterimi, noriu būti vyru, ir jums nereikia nieko keisti ar turėti reikalų su gydytojais.“ O jei kas nors pasakys, kad yra tik dvi lytys, bus atšaunama, kad tai – „neapykantos kalba“. Kalbėti apie mergaites ir berniukus, apie vyrus ir moteris laikoma „neapykantos kalba“. Sakyčiau, kad tai prieštarauja sveikam protui, tai prieštarauja biologijai.
Atrodo labai keista, kad tarp tų, kuriuos pavadinote „LGBT aktyvistais“, nėra tokio griežto nusiteikimo prieš musulmonus.
Taip.
Tai labai keista.
Taip. Tiesą sakant, tai gana absurdiška. Pavyzdžiui, Suomijoje buvo atvejis, kai vienas imamas, televizijoje paklaustas, ką turėtume daryti su homoseksualiomis poromis, pasakė, kad pagal šariato teisę juos reikėtų užmėtyti akmenimis. Pasipylė skundai, tačiau generalinė prokurorė nusprendė proceso nepradėti. Tačiau ji nutarė pradėti tyrimą prieš mane. Ir tai tas pats asmuo, ta pati prokurorė. Taigi, tai keista. Manau, taip yra todėl, kad prokurorė mano, jog musulmonai yra mažuma, todėl mes turime ginti jų teises.
Bet atrodo, kad Suomijoje konservatyvių pažiūrų krikščionys taip pat yra mažuma, ar ne?
Tikrai taip (juokiasi). Bet jie neturi tokio statuso.



