„Svarstymus šia tema prasmingiausia pradėti nuo karo, kuris neabejotinai yra politinis reiškinys. Dabar visų žvilgsniai nukreipti į karą Ukrainoje. Daugumai žmonių karas atrodo neleistina kvailystė, tačiau kartu stebina, kaip tokiai baisiai kvailystei žmonės gali pasiryžti. Ryžosi, ryžtasi, ir panašu, kad ryšis ateityje. Juo kvailiau ir baisiau karas atrodo, juo sunkiau jį paaiškinti ir suprasti. Mokslas ir filosofija per silpni karui aiškinti. <…>
Galioja posakis „nori taikos, ruoškis karui“. Kodėl neišnyksta reguliarios kariuomenės ir valstybės nenustoja galvoti apie būsimą karą? Kodėl žmonės gyvena laikino karo veiksmų atidėjimo, o ne amžinos taikos sąlygomis? Kodėl viena valstybė nori jėga kištis į kitos valstybės santvarką ir valdymą? Tai tokie pat klausimai, kaip ir kodėl vyras skiriasi nuo moters? Kodėl kare nekalbama apie toksišką vyriškumą? Ieškant atsakymo į šiuos politinius klausimus neišvengiamai pereinama prie moralinių klausimų. Kodėl iš šio pasaulio neišnyksta žudikai, melagiai išdavikai, godieji, piktieji, veidmainiai ir priešai? Iš kur šie ydingi reiškiniai, ir kodėl jie yra? Tai daug sunkesni klausimai, negu tie, kuriuos politikams ir politikos menininkams užduoda televizijos laidose. Tai klausimai apie žmogaus ir politikos prigimtį.
Kodėl paprastas neišsimokslinęs žmogus pakyla virš dvasios aukštumų, o paragavęs daugybę bedvasių mokslų universitetuose voliojasi pasileidusiuose plepaluose? Kodėl mes taip mėgstame tuštybę, puikybę ir melą? Kodėl mus, taip lengvai valdo niekų niekai ir tuštybių tuštybės? Pagaliau, kodėl yra blogis? Nuo šio klausimo reikia pradėti apmąstymus apie politikos prigimtį.“