Pranešimas skaitytas 2023 m. rugsėjo 7 d. nacionalinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje Šiluvoje „Religijos, sąžinės, žodžio laisvė ir jos ribos: Šiluvos deklaraciją apmąstant“.
Šv. Tomas Moras jau prieš kelis šimtus metų sakė: „Manau, kad tada, kai valstybės vyrai palieka savo asmeninę sąžinę dėl visuomeninių pareigų, jie veda savo šalį trumpuoju keliu į chaosą.“ Šie žodžiai labai teisingi, vienas iš buvusių sveikatos apsaugos ministrų yra man pasakęs: „Aš kaip katalikas sutinku su tuo, ką jūs sakote, bet kaip ministras negaliu tam pritarti.“ Manau, kad tokiu atveju kelias į chaosą garantuotas.
Gyvendami pliuralistinėje visuomenėje mes, kaip Bažnyčia, ne tik turime teisę, bet privalome reikšti moralinius vertinimus apie viešąją politiką. Ir tam, pasak arkiv. Johno Quinno, yra dvi labai svarbios priežastys. Bažnyčia turi: 1. Vadovauti tikinčiųjų sąžinei ir padėti ją formuoti. (Todėl man atrodo labai keista, kad tie, kuriems norim padėti, mano, kad mes juos puolam ir esame jų priešai.) 2. Prisidėti prie viešų politinių diskusijų, suteikdama erdvės šių klausimų moraliniam matmeniui ir padėdama nustatyti tinkamas viešų diskusijų sąlygas.
Galima tvirtai teigti, kad įtampai, kuri kyla tarp privačios sąžinės ir valstybinių pareigų, dar niekada nebuvo skiriama tiek dėmesio, nors viešajame forume ji tampa vis labiau paini ir klaidinanti.
Remsiuosi ne vienu tyrimu, atliktu Lenkijoje, nes Lietuvoje tokių tyrimų nėra, bet manau, kad iš to galima pamatyti veidrodinį mūsų visuomenės vaizdą. Lenkijoje sveikatos priežiūros specialistai pagal šios šalies teisės aktus yra apibrėžiami kaip nepriklausomi profesionalai, daug metų galioja sąžinės išlyga ir dauguma lenkų mano, kad prenataliniai tyrimai (72 proc.), kontraceptikai (52 proc.) turėtų patekti po sąžinės išlyga. Tačiau Lenkijoje dėl įvairiausių priežasčių diskusijos šiais klausimais nesibaigia.
Sąžinė ir jos laisvė
Kun. prof. Antanas Paškus gerai pastebėjo: „Sąžinė yra žmoniškumo branduolys. Asmuo bus tiek žmoniškas, kiek žmoniška bus jo sąžinė.“ Kad sąžinė yra universali patirtis, daug įrodinėti nereikia. Tai liudija visuotinė žmogaus patirtis, nepaisant kultūrų įvairovės. Visi žmonės žino ir jaučia, kad turi sąžinę, nors kai kas gal atiduotų viską, kad jos neturėtų, nes sąžinė nebūtinai giria. Bažnyčios dokumentai kalba apie iš mūsų prigimties kylantį ir prigimtyje įrašytą įstatymą. Mes gimstame su protu, galinčiu atpažinti materialinę ir dvasinę tikrovę. Vatikano II Susirinkimo dokumente Gaudium et spes teigiama: „Sąžinės gelmėje žmogus atranda įstatymą, kurio nėra sau davęs, bet kuriam privalo paklusti ir kurio balsas, visuomet kviesdamas mylėti ir daryti gera bei vengti pikto, skelbia širdyje: tai daryk, o šito venk. Mat žmogus turi savo širdyje Dievo įrašytą įstatymą, kurio klausyti reikalauja pats žmogaus orumas ir pagal kurį jis bus teisiamas. Sąžinė yra slaptingiausias žmogaus branduolys bei šventykla, kur jis lieka su Dievu, kurio balsas skamba žmogaus viduje.“
„Sąžinė yra dorovės principų suvokimas (synderesis), jų pritaikymas įvairioms aplinkybėms, kai reikia praktiškai įvertinti, kodėl ir ką pasirinkti, ir pagaliau sprendimas apie konkrečius, norimus atlikti arba jau atliktus veiksmus. Protingas sąžinės sprendimas praktiškai ir konkrečiai pripažįsta proto įstatyme išreikštą dorinį gėrį.“ (KBK, 1780). Laisvė mums skirta, kad protu atpažintume gėrį ir jo siektume.
Apaštalas Paulius sako, kad sąžinė, tam tikra prasme, yra žmogaus „liudytoja“: ji liudija ištikimybę arba neištikimybę įstatymui, t. y. jo moralumą ar nemoralumą. Be to, sąžinė yra vienintelė liudytoja, nes to, kas vyksta žmogaus viduje, kiti žinoti negali. Ir dar įdomu tai, kad sąžinė pirmiausia liudija pačiam asmeniui, todėl tik asmuo žino, ką atsakyti savo sąžinės balsui. Dar daugiau, sąžinė turi įpareigojančią galią – ji nedalina patarimų, ji sako, ką turi daryti ar nedaryti. Jeigu elgiesi prieš savo sąžinę, tu esi pačios jos pasmerktas, tai individualaus moralumo tiesioginė norma (tuo tarpu Dievo įstatymas yra visuotinė ir objektyvi moralumo norma).
Sąžinė iš esmės yra susijusi su Dievo norima dorine tvarka ir yra lokalizuota ne išimtinai mūsų prote ir valioje, bet kažkur pačioje dvasinės sielos gilumoje, kur šie elementai yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Sąžinė yra daugiau nei vien protas, daugiau nei vien valia, daugiau nei vien jausmai, tai pati žmogaus asmenybės šerdis. Kad sąžinė nėra vien prote, galima įsitikinti, kuomet matome, kad aštriausio proto žmonės nebūtinai turi geriausią sąžinę.
Žmogus kaip asmenybė realizuojasi per laisvus apsisprendimus, o laisvėje glūdi priklausomybė nuo tiesos, kuri ryškiausiai atsiskleidžia sąžinėje. Sąžinės ir jos laisvės suvaržymas parodo, kad žmogaus orumas ir sąžinė yra itin glaudžiai tarpusavyje susiję. Kėsindamasis į žmogaus sąžinę, negali kartu nesikėsinti į žmogaus orumą.
Sąžinės konfliktas ir prieštaravimas
Nutinka taip, kad kartais žmogus sąmoningai ir laisvai pasirenka daryti blogį, niekieno neverčiamas. Po to jis stengiasi sąžinės priekaištus išstumti iš savo gyvenimo, iš sąmonės juos bandoma išstumti į pasąmonę. Pasitelkiamas alkoholis, narkotikai ir panašiai, bet, savaime suprantama, sąžinė visiškai neužmigdoma. Iš pasąmonės sąžinės priekaištai vėl sugrįžta į sąmonę, tada tenka vėl juos stumti atgal į pasąmonę. Šis nuolatinis bandymas sąžinės priekaištus nustumti į pasąmonę žmogų neigiamai veikia. Tyrimai rodo, kad kuo ilgiau šis konfliktas trunka, tuo didesnės pasekmės žmogui, kurios yra ne tik moralinės, bet sukelia ir psichosomatinius sutrikimus: depresiją, pyktį, baimę, kaltės jausmą.
Šis sąžinės konfliktas gali atsirasti ir kaip teisinė dilema, kai įstatymo (ar kito teisės akto) nustatytą privalomą elgesį asmuo, turintis paklusti įstatymui, traktuoja kaip nemoralų. Kalbant teisiniais terminais, „sąžinės prieštaravimas“ gali būti apibūdinamas kaip nepaklusnumo įstatymui aktas, kuris yra pateisinamas „sąžinės konfliktu“ tarp paklusnumo įstatymui ir vidinių moralinių įsitikinimų laikymosi (pgl. prof. J. Juškevičių). Šis sąžinės prieštaravimas sveikatos priežiūros srityje pasireiškia tada, kai sveikatos priežiūros specialistas nusprendžia neatlikti tam tikros procedūros, manydamas, kad tai neatitinka jo sąžinės ar moralės. Reikalavimas atlikti procedūrą, prieštaraujančią sveikatos priežiūros specialisto įsitikinimams, dažnai siejamas su moraliniais išgyvenimais ir tuo, apie ką kalbėjau anksčiau – neigiamomis pasekmėmis sveikatai.
Sąžinės prieštaravimas visų pirma yra moralinė norma, kuri reiškia asmens atsisakymą laikytis tam tikros tvarkos ar taisyklės, nes tai reiškia, kad asmuo išduoda savo moralinius principus. Kadangi sąžinė tapatinama su „moraliniu vientisumu“ arba asmens integralumu, todėl asmens moraliniai įsitikinimai atspindi moralinę jo charakterio šerdį, tad moralinio vientisumo išsaugojimas įrodo sąmoningumą nepažeisti moralinių įsipareigojimų ir yra svarbi vertybė nustatant moralaus asmens statusą.
Taigi, kaip moralinė norma, sąžinės prieštaravimas yra „teisminės instancijos“, kuri vyksta paties žmogaus viduje, suvokimas, dėl kurio žmogus tampa atsakingas už savo priimamus sprendimus. Ji išplaukia iš sąžinės laisvės, todėl, imdamasi moralinės refleksijos, turi būti laisva, nes tik taip ji lemia asmens moralinį sprendimą. Todėl ir yra svarbu būti nespaudžiamam ir gebėti laisvai priimti sprendimą. Be to, sąžinės prieštaravimo vaidmuo – saugoti moralinį integralumą, teisę į minties, sąžinės, religijos laisvę ir kiekvieno žmogaus įsitikinimus, kuriuos garantuoja tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai, įskaitant Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, ir daugelio šalių konstitucijos.
Sąžinės išlyga
Tuo tarpu sąžinės išlyga yra teisinė norma arba sąlyga, pridedama prie įvairių šalių įstatymų, atleidžianti kai kuriuos asmenis, įskaitant sveikatos priežiūros specialistus, gydytojus, slaugytojus ar vaistininkus, nuo tam tikrų paslaugų teikimo dėl moralinių ar religinių priežasčių. Nuostata dėl sąžinės išlygos atsiranda daugelio šalių teisės aktuose, siekiant užkirsti kelią visų formų savivalei.
Tačiau praktikoje dažnai pasinaudoti šia sąžinės išlyga yra sunku. Pavyzdžiui, Lenkijoje sveikatos priežiūros specialistai, kurie dėl moralinių ar religinių priežasčių prieštarauja tam tikrų medicininių paslaugų teikimui, pirmiausia turi atitikti galiojančias medicinos teisės aktuose nustatytas sąlygas, pavyzdžiui, jie negali atsisakyti vykdyti profesinę veiklą kritiniais atvejais, kai gali kilti grėsmė paciento sveikatai ar gyvybei; priešingai, prieštaravęs asmuo turi iš anksto informuoti savo vadovą ir pacientą apie bet kokios profesinės veiklos nutraukimą ir privalo nurodyti teisėtas savo prieštaravimo priežastis, kurios turėtų būti pažymėtos medicininiuose dokumentuose.
Atliktas Lenkijos vaistininkų tyrimas parodė, kad 73 proc. respondentų mano, jog teisė į sąžinės išlygą neturėtų būti taikoma vaistininkams. Ko gero, čia įsiterpę ir finansiniai interesai. Tyrimas taip pat parodė, kad vaistininkai dažniau atsisako suteikti teisę į sąžinės išlygą savo kolegoms vaistininkams. Galiausiai tyrimas parodė, kad, vaistininkų nuomone, rėmimasis sąžinės išlyga trukdytų pacientams teisėtai gauti įvairias farmacines paslaugas, pakirstų jų pasitikėjimą sveikatos priežiūros specialistais, sukeltų moralinius konfliktus su kitais darbuotojais ir pacientais. Lietuvoje priimtame Vaistininko etikos kodekse yra rašoma: „Asmeniniai vaistininko įsitikinimai neturi pakenkti pacientui.“ Labai abejoju, ar Lietuvoje vaistininkas galėtų sakyti, kad jam priklauso sąžinės išlyga, ir kažko nedaryti.
Dėl visų šių priežasčių Lenkijoje sveikatos priežiūros specialistai labai retai naudojasi sąžinės išlyga. Nors dauguma Liublino slaugytojų patyrė moralinį konfliktą darbe, 84 proc. jų niekada nepasinaudojo teise pasinaudoti sąžinės išlyga. Panašiai, nors 92 proc. Lenkijos vaistininkų niekada neatsisakė išrašyti recepto dėl savo įsitikinimų, tik 15 proc. pasinaudotų šia teise, jei tai leistų medicinos įstatymai. Kokios priežastys? Nurodoma, kad bijoma galimų konfliktų darbe. Tyrime dalyvavę respondentai pabrėžė, kad sąžinės išlyga esą neišsprendžia jokių konfliktų, bet gali išprovokuoti konfliktus santykiuose su kolegomis sveikatos priežiūros specialistais ir pacientais.
Tyrimas taip pat parodė, kad sveikatos priežiūros darbuotojai mano, kad šioje srityje reikalingas švietimas ir kad sąžinės išlygos klausimai turėtų būti išsamiau aptariami per medicinos etikos, bioetikos, medicinos filosofijos ir medicinos teisės studijas. Nustatyta, kad sveikatos priežiūros darbuotojai mato poreikį plėsti savo žinias etiniais ir teisiniais klausimais, susijusiais su sąžinės prieštaravimu. Tai labai teisinga, būtent todėl mes kalbame apie informuotą sutikimą – žmogus turi žinoti visą informaciją, o po to būti laisvas rinktis.
Kokie yra dažniausi argumentai prieš sąžinės prieštaravimą sveikatos priežiūros srityje? Dažniausiai teigiama, kad neturėtų būti trukdoma teikti teisėtas sveikatos priežiūros paslaugas ir kad pacientai turi teisę gauti šias paslaugas. Tačiau šiais ir kitais argumentais tinkamai neatsižvelgiama į žmogaus teisę į sąžinės laisvę, sveikatos priežiūros darbuotojų padėtį ir sveikatos priežiūros pobūdį. Žvelgiant iš kitos perspektyvos, taip pat neatsižvelgiama į tai, kad daugelis pacientų pageidauja, kad juos gydytų paslaugų teikėjai, kurie pritaria jų įsitikinimams dėl to, kas yra gera medicina. Pavyzdžiui, kad jų vaiką priimtų ne tie akušeriai-ginekologai, kurie daro abortus.
Pagrindinė motyvacija, dėl kurios atsisakoma teikti sveikatos priežiūros paslaugas pagal sąžinę, yra ta, kad atitinkama sveikatos priežiūros paslauga ne padeda, o kenkia. Todėl moralinių svarstymų pašalinimas iš sveikatos priežiūros gali neigiamai paveikti pacientų priežiūrą.
Daugumoje jurisdikcijų sveikatos priežiūros darbuotojai gali pagal sąžinę atsisakyti atlikti tam tikras procedūras ar skirti tam tikrus vaistus, nors teisinės apsaugos šioje srityje nepakanka. Pagrindinis ginčytinas klausimas yra siuntimai, kuomet pats atsisakydamas daryti tai, kas prieštarauja jo sąžinei, sveikatos priežiūros specialistas privalo pacientą nusiųsti kitam specialistui, kuris tai darys. Tačiau tai jau yra to žmogaus įtraukimas į moraliai blogą veiksmą, kas moralės teologijoje vadinama bendradarbiavimu blogyje.
Sąžinė susijusi su pagrindiniais įsitikinimais, kurie palaiko mūsų tapatybę ir vientisumą – kas aš esu ir už ką aš pasisakau pačia giliausia prasme. Šiuo požiūriu sąžinės klausimai nėra diskretiški. Jie yra pareigos dalykas. Tad sąžinės krizę išgyvenantys specialistai turi du pasirinkimus: 1. Atsistatydinti; 2. Pažeisti šiuos įsitikinimus. Jei atsistatydina, jie atsisako savo profesinio pašaukimo, kas yra labai liūdna. Tačiau jei jie pažeidžia savo sąžinę, jie nusižengia patys sau.
Kai kurie teigia, kad neturi būti leista mokytis medicinos tiems, kuriems kyla sąžinės prieštaravimai. Esą jie žino, ką reikės daryti, tai kodėl išvis stoja į mediciną. Šios nuomonės yra šalutinis mūsų nesugebėjimo suprasti sąžinės laisvės ir jos saugomų principų poveikis. Toks nesugebėjimas didina tikimybę, kad ši pagrindinė žmogaus teisė, padedanti orientuotis visuomenės moraliniame gyvenime, bus suvaržyta labiau, nei būtina.
Sakoma, kad gydytojas turi tik dirbti savo darbą ir būti „laisvas nuo vertybių“. Tačiau gydytojui, turinčiam gilių religinių įsipareigojimų, buvimo laisvu „nuo vertybių“ pozicija tam tikrais klausimais yra tiesiog neįsivaizduojama. Tam tikri dalykai yra taip aiškiai uždrausti kaip iš prigimties neteisingi, kad nėra jokios galimybės pasiekti kompromisą, nekeliant pavojaus moraliniam vientisumui ir pavojaus savo dvasinei gerovei.
Žinoma, pagarba gydytojo sąžinės reikalavimams nėra ir nereiškia, kad gydytojas turi teisę pakeisti paciento sąžinę, moraliai pagrįstą paciento apsisprendimo teise. Gydytojas tik informuodamas pacientą gali padėti jam pačiam pakeisti savo nuomonę. Tiek gydytojas, tiek ir pacientas, kaip žmonės, turi teisę į pagarbą savo asmeninei autonomijai. Nė vienas iš jų neturi teisės keisti kitą. Sąžinės laisvės apsauga priklauso abiem.
Pasaulietinės visuomenės reikalavimas, kad gydytojai praktikuotų „vertybinį neutralumą“, yra neįgyvendinamas: pirma, tai yra psichologinė schizma, pažeidžianti asmens kaip vienovės vientisumą; antra, tai reiškia, kad sekuliarizmas iškeliamas aukščiau visko, taip pažeidžiant vieną iš pagrindinių sekuliarizmo principų, kad jokia ideologija neturėtų pirmenybės prieš bet kokią kitą; trečia, taip pažeidžiamas vienas iš svarbiausių pasaulietinės, demokratinės, konstitucinės socialinės santvarkos principų, nes diskriminuoja didelę gyventojų dalį.
Žinoma, sąžinės išlyga gali padėti bent jau įtvirtinti teisę nesutikti. Tačiau sąlygos, kuriomis ji bus taikoma, ir jos veiksmingumas yra labai svarbūs. Tai yra griežtas išbandymas tiek demokratijai, tiek religiniams įsitikinimams, kaip praktiškai tai bus įgyvendinama.
2021 m. susitikime su vaistininkais popiežius Pranciškus sakė: „Šiandien madinga manyti, jog „sąžinės prieštaravimo panaikinimas“ yra gera idėja, tačiau sąžinės apsauga yra kiekvieno sveikatos priežiūros specialisto etinė teisė ir dėl jos niekada negalima derėtis.“ Sąžinės prieštaravimas „yra pagrindinė sveikatos priežiūros specialistų atsakomybė“, „taip pat tai yra nekaltos ir beginklės žmogaus gyvybės atžvilgiu vykdomos neteisybės pasmerkimas“.
Baigdamas, noriu priminti, kad piliečio sąžinės pareiga yra nesilaikyti valstybės potvarkių, jeigu jų nurodymai prieštarauja dorinei tvarkai, pagrindinėms žmogaus teisėms arba Evangelijos mokymui (KBK, 2242). „Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių“ (Apd 5, 29).
