idžioji krikščionybės dalis (katalikai, ortodoksai ir anglikonai) iškilmingai mini Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventę (Žolinė). Nors ši diena Lietuvoje, yra valstybinė šventė, daugumai mūsų krašto gyventojų Žolinės prasmė lieka užrakinta po septyniais užraktais.

Žolinė – besibaigiančios vasaros šventė, kurios šventimas valstybiniu lygmeniu – tikras paradoksas. Juk Mergelės Marijos ėmimo į dangų slėpinys paprastam nūdienos Lietuvos piliečiui yra toks pat nesusipratimas kaip kokia Chanuka ar Budos danties šventė. Išgirdęs šį liturginį Žolinės šventės pavadinimą, jis gūžteli pečiais ir tiek.

Jei nukrikščionėjusioje Vakarų Europoje ši šventė dar yra suvokiama kaip krikščioniškojo kultūros paveldo dalis, tai Lietuvoje jos nepavyksta priimti netgi šitaip, nes yra daug klaustukų dėl jos raidos, kurią, negana to, neigiamai veikė ir sovietmetis, tad suprantama, kodėl didžiajai daugumai mūsų šalies gyventojų ši šventė yra tik laisvadienis.

Tuomet prasminį vakuumą užpildo kitokie kodai. Žolinės tradicijos yra siejamos su svarbiausių lauko darbų baigtimi, vasaros užsklanda ir rudens pradžia. Sakoma, kad per Žolinę pašventintos daržovės apsaugo nuo gresiančių ligų, žolynai įgauna magiškos galios saugoti namus nuo griaustinio ar žaibo, o šventintų žolių arbata gydo bei saugo organizmą nuo peršalimo, širdies ir kitokių ligų.

Tiesa, šiose pagoniškuose, ezoterika dvelkiančiuose, nuo Žolinės esmės smarkiai atitolusiuose išvedžiojimuose dar esama kažkokios romantikos, išsisukinėjimo nuo buitiškumo. Tuo tarpu nūdienos Lietuvos jaunuolio požiūrį puikiai apibendrina kompozitorius Giedrius Kuprevičius, kalbėdamas apie modernios ir tradicinės kultūros sampyną. Jis, atsakydamas į klausimą, kas yra Žolinė, burbteli: „Žolinė – tai žolės rūkymas.“

Perspektyvoje, kai nukrikščionėjusi visuomenė yra nepajėgi įprasminti tokią šventę, Žolinė tampa iššūkiu ir uždaviniu tiems, kuriems ši šventė yra svarbi bei brangi – katalikams. Juk ten, kur nėra prasmės, ten ją galima suteikti. Tuo labiau kad kiekvienas šalies pilietis suvokia, kad kalbama apie religinę šventę, tad religinis diskursas čia būtų visiškai suprantamas.

Užuot apsiribojus dalyvavimu pamaldose ar atlaiduose, Žolinė galima paversti skelbimo laiku, nes bažnyčios tądien prisipildo nedažnais lankytojais. Taip Lietuvos Bažnyčia įgyja dar vieną progą prabilti šiai visuomenei apie tai, dėl ko dažnai nesusimąstoma.

Žolinė visų pirma apeliuoja į mūsų tikėjimą mirusiųjų prisikėlimu. Juk tradicinė krikščionybė tiki, kad Švč. Mergelė Marija, Kristaus Motina, nebuvo palikta žemėje, o paimta su kūnu į dangų. Tokį tikėjimą patvirtinantys šaltiniai siekia III–IV amžius ir šis tikėjimo turinys yra neatsiejamas nuo krikščionybės tradicijos.

Paprotys per šventines pamaldas šventinti gėles, žolynus ir vaisius kildinamas iš padavimo, kad, atėję aplankyti Marijos kapo, apaštalai jo rūsyje vietoj Kristaus Motinos kūno rado gėlių. Kaip žinome, per šią šventę yra laiminamas pirmasis derlius, simboliškai žvelgiant – Marija yra pirmasis Kristaus gyvenimo derliaus vaisius, jo ištikimoji sekėja, todėl ji nelieka mirties valdžioje.

Toks tikėjimas dera su Jėzaus žodžiais, pasakytais per Paskutinę vakarienę: „Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: ‚Einu jums vietos paruošti‘? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš“ (Jn 14, 3)

Kiekvieno Kristaus mokinio galutinis siekis – būti vienybėje su juo, siela ir kūnu. Būtent tai paženklina Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventė.

Per Žolinės šv. Mišių liturgiją girdime, kad Marija vadinama „vilties žvaigžde“. Tai reiškia, kad Marijos ėmimas į dangų yra ir visų mūsų lemtis. Marija perėjo tą tikėjimo kelią, kuris turėtų persmelkti krikščionio egzistenciją, kas leistų jam drąsiai stovėti Dievo akivaizdoje. Marijos asmuo atskleidžia, kad tikėjimu, viltimi ir meile priimta Evangelijos žinia veda į prisikėlimą, be kurio gyvenimas yra kaip druska be sūrumo. Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventė, jos simboliai ir prasmė mums byloja apie Velykas.

Tai – tikėjimas, kuris prikelia, nuneša į dangų. Tikėjimas, kurio mums reikia kaip niekada.

Šaltinis: Laikmetis.lt