Krikščionių profsąjunga

 

Vis dažniau krikščionys dėl savo išpažįstamo tikėjimo susiduria su diskriminacija bei patyčiomis tiek darbo vietose tiek viešoje erdvėje. Šis procesas vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje iki šiol krikščioniškomis laikytų šalių.

Todėl 2021 metais buvo įkurta Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinę sąjungą (toliau -Krikščionių profsąjunga).

Apie tai, kuo ji skiriasi nuo kitų profesinių sąjungų ir krikščioniškų organizacijų, kaip sekasi telkti krikščioniškomis vertybėmis besivadovaujančius žmones, pasakoja dvasinis šios profsąjungos palydėtojas kun. Algirtas Toliatas, tarybos pirmininkė dr. Vilma Popovienė ir administracijos vadovė Žaneta Poškuvienė.

 

Profesinės sąjungos gimė Bažnyčioje

 

Kalbėdamas apie Krikščionių profsąjungos įsikūrimą Lietuvoje, kun. A. Toliatas primena profesinių sąjungų ištakų istoriją, kai būtent Bažnyčios iniciatyva ėmė kurtis darbuotojus ginančios organizacijos.

Pasak pašnekovo, tai neturėtų stebinti, nes krikščionybėje yra užprogramuotos socialinio teisingumo ir solidarumo idėjos.

„Prisiminkime palaimintąjį vysk. Jurgį Matulaitį, kuris labai palaikė profsąjungų judėjimą Lietuvoje. Jo tikslas buvo suvienyti žmones dėl vertybių, teisingumo, viešo intereso gynimo“, – pasakoja kunigas.

Jis primena ir sovietmečiu Lenkijoje veikusią „Solidarumo“ profesinę sąjungą, kuri sutelkė žmones ir, svarbiausia, – pažadino juose viltį.

„Ta viltis palaikė žmonių tikėjimą, leido jiems burtis ir išlikti solidariais. Tai tapo mūsų laisvės pamatu, ne tik Lenkijoje, bet ir Lietuvoje“, – pasakoja kun. A. Toliatas.

„Deja, atgavę laisvę mes labai greitai persiėmėme vartojimo kultūrą ir pamiršome krikščionišką solidarumą. Tačiau šiandien ir vėl tampa aktualu grįžti prie tikrų dalykų – sutekti, suvienyti, suteikti viltį, auginti bendruomenę ir žmonių, sąmoningumą, pilietiškumą“,  – įsitikinęs pašnekovas.

Anot Krikščionių profsąjungos dvasinio palydėtojo, būtent todėl ir buvo įkurta ši profesinė sąjunga, kurios trys pagrindiniai tikslai yra bendruomenės telkimas, su persekiojimu ar diskriminacija susidūrusių narių gynimas ir aktualios informacijos apie krikščionių padėtį Lietuvoje ir pasaulyje komunikavimas bei dvasinis ugdymas.

 

Lietuvos krikščionių darbuotojų profsąjungos palydėtojas kun. Algirdas Toliatas, tarybos pirmininkė dr. Vilma Popovienė ir administracijos vadovė Žaneta Poškuvienė / Asmeninio archyvo nuotr.
Lietuvos krikščionių darbuotojų profsąjungos palydėtojas kun. Algirdas Toliatas, tarybos pirmininkė dr. Vilma Popovienė ir administracijos vadovė Žaneta Poškuvienė / Asmeninio archyvo nuotr.
Sovietinio požiūrio ir stereotipų į tikinčius – apstu

 

Nors Lietuva vis dar tradiciškai įvardijama kaip katalikiška valstybė, tačiau, kaip ir visoje Europoje, čia taip pat, tikėjimas vis dažniau suprantamas vartotojiškai, kaip galimybė gauti vienokias ar kitokias paslaugas – apeigas ar sakramentus, kurių net prasmės galime nežinoti, bet juk gražu, iškilminga, galų gale, kodėl nepasiimti to, kas priklauso?

Krikščionių profsąjungos Tarybos pirmininkė dr. V. Popovienė sako, kad kol esi tiesiog kultūrinis katalikas, ateini į šv. Mišias tik sekmadieniais ar per didžiąsias šventes, atrodo, kad ir nėra jokios problemos būti tikinčiu.

„Verbos, velykiniai margučiai ir panašūs dalykai mūsų visuomenėje yra visiškai priimtini, tačiau, kai krikščionybė tampa gyvenimo dalimi ir vertybėmis, tuomet žmogui tampa lyg ir nepatogu ar net gėda būti tikinčiu. Pasidarai mažų mažiausiai keistas, o dažnu atveju suabejojama tavo sveiku protu ar emocine būsena, gali būti įvardytas kaip radikalas ar fanatikas ne tik darbovietėje, bet net draugų tarpe ar šeimoje“ –  apie šių dienų realijas pasakoja pašnekovė.

Pasak jos, vis dar labai gajus stereotipinis, sovietmečiu itin propaguotas požiūris į krikščionis, kaip į neišsilavinusius ir naivius tamsuolius.

„Krikščionių profsąjungoje susitelkę patys įvairiausi, labai išsilavinę ir šviesūs žmonės: gydytojai, dėstytojai, mokytojai, kiti savo sričių profesionalai. Norėtųsi, kad toks stigmatizuojantis stereotipas pagaliau išnyktų“, – sako dr. V. Popovienė.

Ji neslepia, kad ir pačiai yra tekę susidurti su kitu, taip pat okupacijos įdiegtu stereotipu, kai vis dar priešinamas mokslas ir tikėjimas: „Kaip tu, būdama mokslų daktarė, gali būti tikinti?“ Tarsi tai būtų nesuderinami dalykai.“

Kun. A. Toliatas pastebi, kad nors labai daug kalbama apie tolerancijos svarbą visuomenėje, apie toleranciją įvairioms socialinėms grupėms, kurios yra pažeidžiamos, kažkodėl pamirštami tikintys žmones, neva, jie nepatiria diskriminacijos ir patyčių.

„Kol dvasingumas yra tik proginiai apsilankymai bažnyčioje, dažniausiai tai niekam netrukdo, bet jei tai tampa svarbia gyvenimo dalimi ir vertybe neretai prasideda spaudimas,“ – apie laikmečio realijas kalba kun. A. Toliatas.

 

Auginti bendruomenę ir niekuomet nelikti vienam

 

Kun. A. Toliatas kalbėdamas apie pamatinių, krikščioniškų vertybių puoselėjimą ir gyvenimą vadovaujantis jomis, išskiria bendruomenių telkimo svarbą.

Pasak jo, taip pat labai svarbu, kad krikščionys nebūtų užsisklendę tik savo uždarose bendruomenėse, bet eitų į pasaulį ir savo veikla, žodžiu paliestų žmonių širdis.

„Didžiausias šios profesinės sąjungos tikslas – telkti tikinčius žmones, kurių gyvenimo centre yra Kristus ir kurie būtų pasiryžę apginti savo tikėjimą. Todėl labai norime, kad žmonės pajaustų, kad Bažnyčia – tai jų bendruomenė. Tai nereiškia, kad visi turi tapti formaliais krikščionių profsąjungos nariais, tačiau labai svarbu auginti plačiąja prasme bendruomenę, kuriai rūpi krikščioniškas tikėjimas ir gyvenimas“, – sako kun. A. Toliatas.

Krikščionių profsąjungos administracijos vadovė Ž. Poškuvienė kalbėdama apie krikščioniškos bendruomenės telkimą pabrėžia, kad ypač svarbų vaidmenį atlieka stiprios parapijos, vietos bendruomenės:

„Profsąjunga sujungia, įkvepia ir palaiko aktyvius skirtingų profesijų ir išsilavinimų žmones iš pačių įvairiausių Lietuvos vietų, bendruomenių, kuriems svarbu išsaugoti krikščioniškas vertybes. Stiprios vietinės bendruomenės užaugina neabejingus krikščionis, o profsąjunga juos sutelkia ir įkvepia tolesnei Kristaus misijai savo aplinkoje ir tokiu būdu stiprina ne tik Krikščionių profesinės sąjungos bendruomenę, bet ir tą pirminę, kurioje žmogus augo ir tvirtėjo tikėjime.“

Todėl pašnekovės teigimu, yra labai svarbu apjungti visus galimus resursus, kad būtų galima auginti stiprius krikščionis lyderius pasauliečius.

„Tokių gyvų bendruomenių nariai liudija tikėjimą ne tik savo namų ar bažnyčios aplinkoje, bet ir darbe bei visuomeninėje veikloje. Jiems ypatingai yra svarbus palaikymas, padrąsinimas, kurį neretai suteikia ir Krikščionių profsąjunga,“ –  sako ji.

Ž. Poškuvienė įsitikinusi, kad šios profsąjungos veikla yra investicija, kurios vaisius pamatysime gal ne taip greitai. Tačiau anot jos, nėra kito pasirinkimo, kaip tik kviesti krikščioniškas bendruomenes, visur išsibarsčiusius krikščionis, kurie galbūt ir nėra atradę savo bendruomenės, susitelkti, kad visi drauge svarbius dalykus padarytume svarbiausiais.

Ji pabrėžia darbo su jaunimu ir krikščionių lyderių auginimo svarbą, nes tai yra investicija į tolesnį bendruomenės gyvavimą:

„Bendradarbiaudami su „Ramintoja“, nukreipiame žmones, pavyzdžiui, į šioje bendruomenėje vykstančius alfa kursus jaunimui ir suaugusiems, kviečiame dalyvauti profsąjungos mokymuose ir įsijungti į profsąjungos veiklą. Didžiausia mūsų veiklos prasmė ir yra, kai tampi liudininku, kaip kito žmogaus auga tikėjimas, drąsa liudyti tikėjimą ir įvyksta jo virsmas“.

Dalyvavimas profsąjungos veikloje – sąmoningo krikščionio veikla

 

„Mums labai svarbus sąmoningų krikščionių auginimas. Kol žmogaus gyvenime neįvyksta susitikimas su Kristumi, tol ir krikščioniškos vertybės jam yra tik graži teorija. Todėl profesinę sąjungą pavadinčiau antru, jau sąmoningo krikščionio žingsniu. Nepadaręs pirmo žingsnio – nepatyręs virsmo širdyje, supratime ir gyvenime – ir atėjęs į profsąjungą, mąstysi ir elgsiesi taip, tarsi būtum atėjęs į bet kokią kitą profsąjungą. Tačiau šios profsąjungos kertinė identiteto dalis yra sąmoningai padarytas pasirinkimas ne tik vadintis, bet iš tiesų būti krikščionimi ir liudyti tai visu savo gyvenimu. Kitaip tariant, tapti Kristaus mokiniu: būti su Juo, panašėti į Jį ir elgtis taip, kaip Jis. Ne pripuolamai, o kasdien. Ne tik bažnyčioje, bet visur. Tai – viso gyvenimo kelionė, ir ji tikrai nėra ir niekada nebus lengva, “, – aiškina dr. V. Popovienė.

Ž. Poškuvienė pastebi, kad šiandienos krikščionims labai svarbus ir reikalingas yra padrąsinimas gyventi ir veikti pagal savo tikėjimą.

Kun. A. Toliatas mano, jog kartais žmonės vengia tapti organizacijos nariu, jai įsipareigoti, tačiau jaučia, kad tai svarbūs dalykai, ima domėtis, palaikyti.

„Tie žmonės, kurie nebūtinai yra profsąjungos nariai, bet ją palaiko savo malda, gilinasi į situacijas, gyvena sąmoningą krikščionišką gyvenimą yra didžiulė jėga“, – sako pašnekovas.

Ž. Poškuvienė sako pastebinti, jog vis daugiau žmonių sužino apie profsąjungą, seka ir palaiko jos veiklą, tačiau kol kas nepriima sprendimo į ją stoti. Anot jos, tai natūralus procesas:

„Neretai žmonės sako, kad nors ir nesu Jūsų profsąjungos narys, mielai solidarizuodamasis su Jūsų veikla, skiriu 0,6 proc. GPM. Tai natūralu, kiekvienas skirtingai supranta savo, kaip krikščionio, vaidmenį. Mums svarbu turėti palaikymą nebūtinai dideliu narių skaičiumi. Norime, kad žmonės iš tikrųjų suprastų ir palaikytų mūsų misiją“.

Pašnekovai džiaugiasi, kad žmonės supranta, jog tokiai veiklai reikalingas finansinis resursas ir deklaruodami pajamas skiria 0,6 procento nuo jau sumokėtų pajamų būtent Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinei sąjungai.

„Krikščionių profsąjungos bendruomenė yra auganti. Jei norime palaikyti ir stiprinti jos veiklą, tam reikia žmonių, kurie dirbtų šį darbą. Lėšų reikia kasdienei profsąjungos veiklai, taip pat ir straipsnių rašymui, konferencijų organizavimui, komunikacijai, aktualijų ir veiklos viešinimui, o esant reikalui – ir teisinei profsąjungos narių gynybai“, – apie veiklos realijas kalba kun. A. Toliatas.

 

Jis sako turintis viltį, kad laikui bėgant šios profsąjungos veikla duos gerą rezultatą:

„Kai užsimerkiu, po kelių ar keliolikos metų matau dešimtis, o gal net šimtus aktyvių parapijų ir bendruomenių, kurios dalyvauja krikščioniškos profsąjungos veikloje. O pati profsąjunga tapusi  jungtine platforma ir puikiu įrankiu telkti geros valios žmones iš įvairiausių sričių ir specialybių (o ypač tuos, kurie kaip Saulius prieš sutikdamas Kristų, šiuo metu dar yra labai toli nuo Bažnyčios. O gal ne taip jau ir toli…) ir ugdyti juose stiprius ir šviesius dvasinius lyderius Lietuvai“.