Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Globys

 

Vienas iš esminių bruožų, skiriančių demokratines valstybes nuo autoritarinių ar totalitarinių režimų, yra sąžinės, religijos ir žodžio laisvė, taip pat teisė kritikuoti valdžią nesibaiminant vienokio ar kitokio persekiojimo ar susidorojimo.

Tačiau vadinamoji cancel kultūra, kartu su ją įtvirtinančiais teisės aktais,  pavyzdžiui, vadinamosios neapykantos kalbos įstatymas, vis dažniau įsitvirtina šalyse, kurios dar neseniai garsėjo kaip žodžio ir sąžinės laisvės bastionai.

Pavyzdžiui, jau ketverius metus vyksta Suomijos politikės P. Rasanen teisminis persekiojimas dėl viešai pacituotos Biblijos ištraukos.

Lietuvoje taip pat būta atvejų, kai žmonės dėl išsakytų įsitikinimų patekdavo į viešus „linčo“ teismus. Tiesa, jie paprastai nepersikeldavo į teismus.

Deja, pirmąjį precedentą jau turime ir mes.

Žurnalisto Virginijaus Savukyno persekiojimas prasidėjo po to, kai jis 2022 m. rugsėjo 30 d. savo asmeninėje Feisbuko paskyroje paskelbė tokį teisingumo ministrės Ewelinos Dobrowolskos veiksmus vertinantį įrašą:

„Teisingumo ministrė iškėlė drausminę bylą Ignui Vėgėlei dėl to, kad jis kėlė klausimus. Jie gali patikti, gali nepatikti, tačiau tokią teisę garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija. Manau, kad tai yra vienas iš baisiausių žingsnių, kuriuo pasikėsinta į laisvę. Kaip ir putino ruzzijoje nepatinkančius žmones siekiama užčiaupti. Nemanau, kad šiai ministrei yra vieta Vyriausybėje.“

LRT etikos kontrolierė paskelbė V. Savukyną pažeidusiu etiką ir įpareigojo pašalinti įrašą, o LRT administracijai rekomenduota jam skirti nuobaudą. Žurnalistas su tuo nesutiko, kreipėsi į LRT Tarybą prašydamas tokį sprendimą naikinti. LRT tarybai palikus galioti tokį kontrolierės sprendimą, žurnalistas savo teisę į žodžio laisvę gina teisme.

Nenuostabu, kad bakalauro laipsnį teturinčios teisingumo ministrės iškelta byla subliuško – advokatų garbės teismas ją nutraukė, nes jokių pažeidimų nenustatė (beje, jų tarpe visi turintys mažiausiai magistro išsilavinimą – tokie reikalavimai keliami šiai profesijai; bakalauro laipsnis nesuteikia teisės nei verstis advokato praktika, nei būti prokuroru ar teisėju), tačiau žurnalistas savo teises, kurias garantuoja LR Konstitucija t.y. teisę turėti nuomonę ir ją viešai reikšti, teisę kritikuoti valdžią ir už tai nebūti persekiojamam, yra priverstas ginti teisme.

Akivaizdu, jog teisė kritikuoti valdžią ir nebūti už tai persekiojamam V. Savukyno atveju buvo paminta.

Lieka klausimas, kaip šią jo teisę vertins teismas.

Ši byla yra reikšminga tuo, kad teismo sprendimu bus sukurtas precedentas persekioti arba nepersekioti žurnalistus už valdžios veiksmų kritiką.

Šiandien Lietuvoje V. Savukynas yra bene pirmasis žurnalistas, kuris už valdžios atstovės kritiką buvo nubaustas savo darbdavio – iš mokesčių mokėtojų lėšų išlaikomo LRT, tačiau nepabūgo eiti į kovą su tokiu įtakingu darbdaviu ir ginti savo ir visų žurnalistų teises teisme.

Ši byla kelia ir dar vieną svarbų klausimą: ar gali darbdavys savo vidiniais dokumentais suvaržyti darbuotojų ir dirbančių autorinių sutarčių ar verslo liudijimo pagrindu, konstitucines teises ir laisves, kaip kad šiuo atveju yra daroma pasitelkiant vadinamąjį LRT Etikos kodeksą?

Ar įmonių, organizacijų vidiniai dokumentai, etikos kodeksai ir kt., kurie susiaurina darbuotojų teises ir laisves, numatytas LR Konstitucijoje bei kituose LR galiojančiuose įstatymuose, nepažeidžia darbuotojų teisių ir teisės viršenybės principo?

Šiuo metu Lietuvoje atleisti darbuotoją dėl jo sąžinės, religijos ar žodžio laisvės nėra paprasta, nes mūsų teisinėje sistemoje dar nėra išplėstas  neapykantos kalbos įstatymo panaudojimas, nėra priimti kontraversiški įstatymai, keičiantys teisinę šeimos ir lyties sampratą,  kas leistų teismuose persekioti asmenis dėl kai kurių pasisakymų, kaip kad jau vyksta minėtu atveju Suomijoje ir panašiais atvejais kitose šalyse.

Tačiau cancel kultūra ima tarpti ir be įstatymų. Su žmonių spaudimu, diskriminacija ar net patyčiomis darbo vietose dėl jų įsitikinimų vis dažniau susiduria dar tik antrus metus veikianti Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga.

Vadinamieji etikos kodeksai ar kiti vidiniai įmonių, organizacijų dokumentai pasitelkiami ir tam tikros ideologijos sklaidai, kai darbuotojai, nepaisant jų religinių įsitikinimų ar politinių pažiūrų, turi deklaruoti tam tikras įmonės vidaus dokumentuose įtvirtintas „vertybes“.

Vienas iš pavyzdžių galėtų būti, kai, Lietuvoje vykstant „Baltic Pride“ eitynėms, kai kurios įmonės skelbiasi remiančios renginį ir jame dalyvauja jų darbuotojai. Žinoma, dalyvavimas savanoriškas. Panašiai, kaip ir sovietmečiu Gegužės 1-osios ar spalio revoliucijos demonstracijose. Tačiau penkiasdešimtmečiai ir vyresni žmonės dar puikiai prisimena, ką reiškė nepritarti tokiai darbovietės „iniciatyvai“ anuomet ir nenueiti į paradą kartu su darbo kolektyvu. Šiandien nepritarimas, įmonės „vertybėms“ irgi tampa iššūkiu.

Ne tik žurnalistai, bet ir universitetų dėstytojai, mokytojai, medikai ir kitų profesijų žmonės darbo vietose patiria spaudimą išpažinti pažiūras, kurios jiems yra nepriimtinos dėl, pavyzdžiui, religinių įsitikinimų.

V. Savukyno atvejis parodo ir dar vieną cancel kultūros grimasą – ne tik abejotinų vadinamojo etikos kodekso straipsnių egzistavimą organizacijoje, bet ir jo selektyvų taikymą, kai vienus politikus LRT darbuotojai lyg ir gali koneveikti ir iš jų net tyčiotis nesulaukdami jokių sankcijų, o kiti, esantys valdžioje ar labiau patinkantys vadovams, tampa neliečiamaisiais, o jų sprendimus išdrįsę kritikuoti žurnalistai baudžiami.

Šiandien sovietmetį pamenantys žmonės išgyvena savotišką déjà vu jausmą, kai norintys pasirinkti tam tikrą profesiją, užimti vadovaujančias pareigas privalėdavo išpažinti tam tikrą ideologiją – komunizmą, turėti kai kuriais klausimais tik vieną, ideologiškai „teisingą“ nuomonę.

Tokias tendencijas matome ir vėl atgimstant, jos ateina ir į Lietuvą, po progresyvistinės ideologijos lozungais pasireikšdamos žmonių diskriminacija dėl jų religinių ar politinių įsitikinimų, tik dabar diskriminacija prisidengia tariamų „vertybių“ ar „teisių“ gynimo skraiste.

Šiandien, kai vis daugiau įmonių susikuria įvairius vadinamuosius vidinius etikos kodeksus ar vertybių rinkinius, darbuotojams tampa svarbu būti lojaliems darbdavio tam tikroms politinėms ar ideologinėms pažiūroms. Jei jos skiriasi nuo įmonės „vertybių“, tai darbdaviai, turėdami tokius vidinius dokumentus, pasitvirtintas „vertybes“, gali daryti darbuotojui spaudimą ar net atleisti iš darbo.

Nors LR Konstitucija ir garantuoja žodžio, sąžinės ir tikėjimo laisvę, kyla klausimas, kurie teisės aktai viršesni – Konstitucija ar darbovietės etikos kodeksas?

Paradoksalu, kad šiuo metu, viena vertus, tarsi deklaruojama nediskriminacija darbo vietoje dėl amžiaus, lyties, šeimyninės padėties, negalios – kas yra sveikintina – tačiau, kita vertus, atsiranda tokios sovietmetį primenančios iniciatyvos, kai įmonės skelbia įvairias ideologines deklaracijas, susaisto savo bendradarbius keistais etikos kodeksais ir „vertybėmis“, o darbuotojai negali nuo jų atsiriboti, privalo jiems pritarti.

Lietuvos geopolitinė padėtis yra labai sudėtinga. Mes visuomet buvome laisvojo pasaulio ir despotijos paribyje. Mūsų šalies laisvė ir nepriklausomybė visuomet reiškė ir asmens laisvę, ir, priešingai, kai mūsų tauta prarasdavo valstybingumą, susiaurėdavo ir jos gyventojų teisės ir laisvės.

Šiandien matome ataugančius autoritarizmo daigus, kai iš marksizmo kilusi ideologija, besidangstydama progreso, išgalvotų žmogaus teisių, tolerancijos, lyčių lygybės šūkiais ima siekti savo seno pamatinio tikslo – netoleruoti, diskriminuoti, marginalizuoti ir išstumti kitaminčius tiek iš viešosios erdvės, tiek iš visuomeninio ar politinio gyvenimo, agresyviai siekiant vienintelės ideologiškai „teisingos“ nuomonės įtvirtinimo politikoje, švietime ir žiniasklaidoje.

Žurnalisto V. Savukyno atvejis šiandien yra ir žinia visiems visuomeninio transliuotojo LRT darbuotojams bei bendradarbiams, kad jei kritikai pasirinksite ne tuos ar pasisakysite ne taip, kaip darbdaviui reikia, galite susilaukti sankcijų.

Ar tai prisideda prie demokratinių vertybių sklaidos, pilietinės visuomenės ugdymo bei pasitikėjimo žiniasklaida?