Vokietijos kardinolas Gerhardas Mülleris (Gerhardas Miuleris), Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas emeritas, įspėjo apie didelį pavojų, galintį sukelti žmonijos „kolektyvinę savižudybę“.

 

„Krikščionybė skatina gyvybės civilizaciją ir meta iššūkį antropologinio nihilizmo kultūrai, kuri turėtų baigtis kolektyvine žmonijos savižudybe. Ateizmas yra nihilizmas. Jo vaisius – mirtis“, – sakė kardinolas savo sekretoriaus ispanų kalba rugsėjo 30 d. perskaitytame pranešime XIV Pasauliniame šeimų kongrese, kuris vyko rugsėjo 30-spalio 2 d. Meksikoje.

Savo paskaitoje kardinolas aiškino, kad „nihilizmas, t. y. ,naujųjų laikų jausmas’, kad ,pats Dievas yra miręs’, kaip rašė filosofas Nyčė, gali sukelti jausmą, jog ,žmoguje nėra nieko blogo ir viskas, kas jam patinka, yra leistina, jei tikime geranorišku dieviškuoju racionalumu virš visko, kas turi būtį jo kūrinijoje“.

Savo kalboje, pavadintoje „Žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą: manifestas prieš antropologinį nihilizmą“, kardinolas rėmėsi Nyčės, „pokrikščioniškojo nihilizmo pranašo“, skelbusio „Dievo mirtį“, tezėmis ir istoriko Yuvalo Noah Harari, kuris „tapo kažkuo panašiu į vadinamojo trans ir posthumanizmo guru“ mintimis.

 

„Dieviškasis antžmogis“ gali tapti „velniškai nežmonišku“

Kardinolas paaiškino, kad „kaip istorikas Hararis pats turėtų žinoti, kaip greitai dieviškojo antžmogio vizija gali tapti velniškai nežmoniška. XX amžius tai žiauriai pademonstravo Vakarų ir Rytų Europoje. Ypač Vokietijoje ir Rusijoje.“

„Jei žmogus nustoja būti kūriniu pagal Triasmenio Dievo paveikslą ir panašumą, jis grimzta į antropologinio nihilizmo gelmes“, – perspėjo Vokietijos kardinolas.

Pavyzdžiui, kardinolas paminėjo žmones, kuriems „pakeltas“ ar „atnaujintas“ veidas ar kitos kūno dalys. „Tai jau nebe Holivudo mada, o veikiau tai, kad šie gailestingumo būtini vargšai kūriniai, patys to nežinodami, pasinėrė į antropologinį nihilizmą“, – mano jis.

„Antropologinio nihilizmo tėvas yra kūrinio išdidumas, kuris nori tapti panašus į Dievą (Pr 3, 5) ir nori pats sau nustatyti skirtumą tarp gėrio ir blogio, tiesos ir melo“, – sakė jis.

Jo motyvacijos šaltinis, tęsė vokiečių kardinolas, „yra aklas bepročių, kurie ,neblėstančią Dievo šlovę’ iškeičia į savo pačių susikurtus ideologinius įvaizdžius, pamišimas. Kai žmogus garbina kūrinį, o ne Kūrėją, jis praranda Dievo sūnų ir draugų šlovę“.

 

Priešiškumas gyvybei ir santuokai

Kardinolas įspėjo, kad antropologinis nihilizmas „yra itin priešiškas gyvybei“, nes skatina „vaikų žudymą įsčiose kaip žmogaus teisę ir utilitaristinį vadinamosios ,gailestingos mirties’ (eutanazijos) reikalavimą išsekusiems ar nebereikalingiems žmonėms“.

„Tačiau supuvusius antropologinio nihilizmo vaisius rodo ir santuokos tarp vyro ir moters kvestionavimas, kuri suvokiama kaip variantas iš daugelio galimybių orgiastiškai mėgautis seksualiniu pasitenkinimu be visiško atsidavimo meilėje ir neperžengiant savęs, kad (suformuotų) trečiąjį asmenį, būtent vaiką kaip meilės ir tėvų įsčių vaisių“, – tęsė jis.

Taip paneigiamas santuokos ryšys su vaisingumu, „kuriuo Kūrėjas palaimino vyrą ir moterį, kad jie perduotų, išsaugotų ir skatintų Dievo sukurtą gyvybę“.

 

Lyčių ideologija

Toliau kardinolas G. Mülleris palietė lyčių ideologijos, klaidingai skiriančios lytį į biologinę ir į sociokultūrinį konstruktą, klausimą.

„Be biologiškai įrodyto fakto, kad tikras lyties pakeitimas neįmanomas, fikcija, kad laisvai pasirenkame savo lytį, yra Dievo valios mūsų asmeniui neigimas. Kiekvienas žmogus egzistuoja (savo) kūno prigimtyje turėdamas arba vyrišką, arba moterišką išraišką“, – sakė jis.

„Lyčių ideologija, kuri neabejotinai taip pat patenka po antropologinio nihilizmo skėčiu, atima tiek iš vyrų, tiek iš moterų jų pačių galimybes“, – pažymėjo jis.

„Vyras dėl savo dvasinių ir kūniškų polinkių turi galimybę tapti mylinčiu vyru savo žmonai ir ištikimu tėvu savo vaikams. Tačiau jis negali būti žmona ar motina kitam asmeniui neišduodamas savęs“, – sakė kardinolas.

Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas emeritas sakė, kad „niekas negali reformuoti ar modernizuoti Kristaus mokymo, „nes jis pats (savo Įsikūnijimu) atsinešė su savimi visą naujumą ir modernumą, kad atnaujintų ir atgaivintų žmogų“, kaip sakė šventasis Ireniejus Lijonietis, kurį popiežius Pranciškus neseniai paskelbė Bažnyčios daktaru.

 

Antropologinis nihilizmas pavojingas Bažnyčiai

„Antropologinis nihilizmas tampa iš tiesų pavojingas Bažnyčiai, kai net svarbiausius postus užimantys katalikų teologai nebepripažįsta istoriškai unikalaus ir neįveikiamo Dievo apreiškimo Jėzuje Kristuje fakto, o eina į ydingą kompromisą su posthumanizmu vien tam, kad Bažnyčia ,išgyventų’ kaip socialinė organizacija moderniame pasaulyje be Dievo“, – sakė kardinolas.

Taigi šiai „teologijai be Dievo sukūrimas ir sandora, Jėzaus įsikūnijimas ir auka ant kryžiaus bei jo kūniškas prisikėlimas laikomi tik mitinės kokybės egzistenciniais simboliais“, – mano G. Mülleris.

„Jei krikščionybė būtų tik skirtingų požiūrių į nepažįstamą dieviškumą rinkinys, užgožiantis mūsų teorinį pasaulio supratimą ir praktinį būdą susidoroti su atsitiktinumais, tuomet iš tiesų nebūtų verta kovoti, kentėti ir mirti dėl Kristaus tiesos“, – aiškino Mülleris.

Vokiečių kardinolas pabrėžė, kad „mūsų tikėjimas į Jėzaus Kristaus Dievą ir Tėvą nugali mirties kultūrą ir antropologinį nihilizmą. Tikėjimas atveria mus gyvenimo kultūrai Triasmenio Dievo meilėje, nes esame išlaisvinami iš laikinumo vergijos į Dievo vaikų laisvę ir šlovę“.

 

Šaltinis: laikmetis.lt