Enciklika LABOREM EXERCENS apie žmogaus darbą

Popiežius JONAS PAULIUS II

Enciklika
LABOREM EXERCENS
apie žmogaus darbą enciklikos Rerum novarum 90-ųjų metinių proga

Šventasis Tėvas kreipiasi į garbinguosius brolius vyskupus, į kunigus, į vienuolines šeimas, į brangius Bažnyčios sūnus ir dukteris ir į visus geros valios žmones

1981 m. rugsėjo 13 d.

 

Garbingieji Broliai, mylimieji sūnūs ir dukterys,
jums sveikinimas ir apaštalinis palaiminimas!

Savo darbu žmogus turi užsidirbti kasdienę duoną [1] ir prisidėti prie nuolatinės mokslo bei technikos pažangos, ir ypačiai kelti kultūrinį bei moralinį lygį visuomenės, kurioje gyvena kaip brolių seserų bendruomenės narys. Žodžiu „darbas“ čia suprantama visokia žmogaus veikla, kokio tik būtų ji pobūdžio ir aplinkybių; visokeriopa žmogaus veikla, kurią galima ir reikia darbu pripažinti, kokią jis sugeba atlikti ir į kokią jį lenkia jo prigimtis, jo žmogiškumas. Sukurtas regimojoje visatoje pagal Dievo paveikslą ir panašumą [2] ir joje paskirtas apvaldyti žemę [3], žmogus nuo pat pradžios yra pašauktas į darbą. Darbas išskiria jį iš kitų kūrinių, kurių veikimo, susijusio su gyvybės palaikymu, negalima vadinti darbu. Tik žmogus sugeba dirbti ir tik žmogus dirba, užpildo darbu savo būtį žemėje. Taigi darbas yra paženklintas ypatinga žmogaus ir žmonijos žyme, turi asmenų bendruomenėje veikiančio asmens žymę. Toji žymė apibrėžia jo vidinę kokybę, tam tikra prasme sudaro pačią jo esmę.

 

I. ĮVADAS

 

1. Žmogaus darbas, praėjus 90 metų po enciklikos „Rerum Novarum“

Šių (1981) metų gegužės 15 d. suėjo 90 metų nuo to laiko, kai didysis „socialinio klausimo“ popiežius Leonas XIII paskelbė lemiamos reikšmės encikliką, prasidedančią žodžiais Rerum Novarum. Todėl norėčiau šį dokumentą skirti žmogaus darbui, dar labiau norėčiau jį skirti žmogui plačiausiame darbo tikrovės kontekste. Enciklikoje Redemptor Hominis, kurią paskelbiau pradėdamas savo tarnystę Romos šv. Petro soste, esu sakęs, kad žmogus „yra pirmasis ir pagrindinis Bažnyčios kelias“ [4], ir tai žiūrint neįmenamos Kristaus išganymo paslapties. Taigi privalu vis grįžti į tą kelią ir vėl žengti juo įvairiais požiūriais, kuriais jis mums atskleidžia visą žmogaus egzistencijos žemėje turtingumą ir visą jos vargingumą.

Darbas yra vienas iš tų požiūrių – antlaikinis ir pirminis, visada aktualus, visada reikalaujantis dėmesio ir aiškios pozicijos. Nuolat iškyla naujų klausimų ir problemų, atsiranda vis naujų lūkesčių, bet taip pat nuogąstavimų ir grėsmių, susijusių su šia esmine žmogiškosios egzistencijos dimensija, kuri kasdien formuoja žmogaus gyvenimą, iš jos jis semiasi savito orumo, tačiau kartu joje žmogui netrūksta nesuskaitomų vargų bei skausmų, skriaudų ir neteisybių, giliai įsirėžusių į visuomeninį gyvenimą atskirose tautose ir tarptautinėje plotmėje. Kaip yra tiesa, kad žmogus maitinasi savo rankomis uždirbta duona [5] – ne tik ta kasdiene duona, kuri palaiko jo kūno gyvybę, bet ir mokslo bei pažangos, civilizacijos bei kultūros duona, – taip amžina tiesa yra ir tai, kad tą duoną jis užsidirba „savo veido prakaitu“ [6]: ne tik asmeniniu triūsu ir pastangomis, bet ir lydimas daugelio įtampų, konfliktų ir krizių, kurios purto atskirų tautų ir net visos žmonijos gyvenimą ryšium su darbo tikrove.

Minime 90-ąsias enciklikos Rerum Novarum metines, artėjant naujiems technologijos, ūkio bei politikos sričių poslinkiams, kurie, daugelio žinovų nuomone, turės ne mažesnį poveikį darbo pasauliui ir gamybai, negu praeito šimtmečio pramonės revoliucija. Čia susibėga įvairūs visuotinės reikšmės veiksniai: ištisai automatizuojama daugelis gamybos šakų, nuolat kyla energijos ir žaliavų kainos; vis stiprėja suvokimas, jog gamtiniai ištekliai yra riboti, o gamtinė aplinka nedovanotinai teršiama; į politinę areną įžengia tautos, kurios šimtmečiais buvo pavergtos, o dabar reikalauja sau tinkamos vietos kitų tautų tarpe ir teisės dalyvauti sprendžiant tarptautinius klausimus. Šios naujos sąlygos ir nauji reikalavimai būtinai vers pertvarkyti ir naujai realizuoti šiandienę ūkio struktūrą ir darbo padalijimą. Tokie pakitimai gali padaryti, kad milijonai kvalifikuotų darbininkų bent laikinai neteks darbo arba turės persikvalifikuoti; labiau išsivysčiusioms šalims šie pasikeitimai tikriausiai pablogins materialinę gerovę arba sulėtins jos gerėjimą; antra vertus, milijonams žmonių, kurie šiandien gyvena žeminančiame skurde, jie gali atnešti palengvinimą ir viltį.

Bažnyčia neturi užduoties moksliškai analizuoti galimus tokių pakeitimų poveikius žmonių ir tautų sambūviui. Tačiau Bažnyčia laiko savo užduotimi vis priminti darbo žmonių orumą ir teises, o kartu smerkti tokias situacijas, kurios jas pažeidžia, ir stengtis taip veikti pakitimų eigą, kad jais būtų pasiekta tikra žmogaus ir visuomenės pažanga.

 

2. Darbo klausimas organiškai besivystančioje Bažnyčios veikloje ir jos socialiniame moksle

Darbas, kaip žmogaus problema, užima aiškiai centrinę vietą to „socialinio klausimo“, į kurį jau beveik 100 metų – nuo enciklikos Rerum Novarum paskelbimo – ypač krypsta Bažnyčios mokymas ir įvairios iniciatyvos, susijusios su apaštališka pasiuntinybe. Ties šia problema norėčiau sukoncentruoti tolesnius svarstymus, žinoma, ne kitaip, kaip tik organiškai siedamas su visa to mokymo ir tų iniciatyvų tradicija. Darau tai pagal Kristaus nurodymą – iš Evangelijos lobyno semti „nauja ir sena“ [7]. Darbas tikrai yra „senas dalykas“, taip senas, kaip žmogus ir jo gyvenimas žemėje. Vis dėlto bendra žmogaus būklė šiandieniniame pasaulyje, svarstoma ir nagrinėjama įvairiais geografiniais, kultūriniais ir civilizaciniais požiūriais, reikalauja naujai atskleisti žmogaus darbo prasmę, taip pat suformuluoti naujus uždavinius, iškylančius šioje srityje kiekvienam žmogui, šeimai, atskiroms tautoms ir visai žmonijai, pagaliau ir pačiai Bažnyčiai.

Visus tuos metus, kurie skiria mus nuo enciklikos Rerum Novarum pasirodymo, Bažnyčią be paliovos domino socialinis klausimas. Tai rodo gausūs Mokančiosios Bažnyčios dokumentai, popiežių ir II Vatikano Susirinkimo pareiškimai; įvairių studijų centrų veikla ir praktinės apaštališkos iniciatyvos tiek tarptautiniu mastu, tiek atskirose vietinėse Bažnyčiose. Sunku čia smulkiai išvardyti visas tas Bažnyčios ir krikščionių gyvo susidomėjimo socialiniu klausimu apraiškas, nes jų labai daug. Pagal II Vatikano Susirinkimo mintį sudaryta popiežinė komisija „Iustitia et Pax“, kuri tapo koordinaciniu centru šioje srityje ir turi atskirų kraštų vyskupų konferencijose savo atitikmenų. Labai reikšmingas šios institucijos pavadinimas. Jis išreiškia, kad socialinį klausimą reikia nagrinėti integraliai ir kompleksiškai. Įsipareigojimas teisingumui turi būti iš esmės sujungtas su įsipareigojimu taikai šiandieniniame pasaulyje. Čia tikriausiai prabilo skaudi dviejų pasaulinių karų patirtis, kai per praėjusius 90 metų buvo sukrėsta daug šalių tiek Europoje, tiek – bent iš dalies – kituose kontinentuose. Prabyla čia, ypač po Antrojo pasaulinio karo, nuolatinė atominio karo grėsmė ir iš to einanti baisi susinaikinimo perspektyva.

Atkreipę dėmesį į aukščiausiojo Bažnyčios mokymo dokumentų pagrindinę liniją, matome, kad juose problema keliama kaip tik šitaip. Reikšmingiausią vietą pasaulinės taikos klausimu turi Jono XXIII enciklika Pacem in terris. Stebint paties socialinio teisingumo klausimo raidą, reikia konstatuoti, kad nuo Rerum Novarum iki Pijaus XI Quadragesimo Anno Bažnyčios mokymas koncentruojasi ties teisingu vadinamojo darbininkų klausimo sprendimu atskiruose kraštuose, o tolimesniame etape jis išplečia savo akiratį, apimdamas visą pasaulį. Neproporcingas turto ir skurdo santykis, skirtumai tarp išsivysčiusių kraštų bei kontinentų reikalauja naikinti nelygybę ir ieškoti teisingo vystymosi kelių visiems. Ta kryptimi eina Jono XXIII enciklikos Mater et Magistra, II Vatikano Susirinkimo pastoracinės konstitucijos Gaudium et Spes ir Pauliaus VI enciklikos Populorum Progressio mokymas.

Šia kryptimi besivystantis Bažnyčios mokymas ir jos veikla socialinėje srityje remiasi objektyviu esamos padėties įvertinimu. Anksčiau centrinę vietą šiuo klausimu turėjo klasės problema, o pastaruoju metu iškeliama į priekį pasaulio problema. Svarstomas nelygybės bei neteisingumo klausimas ne vien klasių mastu, bet ir pasaulio mastu, tad nuosekliai žiūrima, ką reikia daryti ne tik klasių, bet ir pasaulio mastu, siekiant įgyvendinti teisingumą šių dienų pasaulyje. Visapusiška šiandienio pasaulio padėties analizė dar giliau ir pilniau parodė, kokios svarbios yra pastangos, kuriomis siekiama sukurti žemėje teisingumą, aišku, nenutylint anų neteisingų struktūrų, bet jas tyrinėjant ir keičiant visuotinesniu mastu.

 

3. Darbo problema – socialinio klausimo raktas

Visuose tuose procesuose – tiek nustatant objektyvią visuomeninės tikrovės diagnozę, tiek vystant Bažnyčios mokymą sudėtingo ir daugiapusiško socialinio klausimo srityje – dažnai iškyla žmogaus darbo problema. Ji yra socialinio gyvenimo ir Bažnyčios mokymo pastovus elementas. Mokančiosios Bažnyčios dėmesys šiai problemai   daug senesnis, negu tie pastarieji devyniasdešimt metų. Bažnyčios socialinio mokymo šaltinis yra visas Šventasis Raštas nuo pat Pradžios knygos, bet ypač Evangelijos ir apaštalų laiškai. Ši problema nuo pat pradžios priklausė Bažnyčios mokymui kaip mokslas apie žmogų, apie visuomeninį gyvenimą, ypač apie visuomeninę moralę, išplėtotą, atsižvelgiant į įvairių laikų poreikius. Šį tradicinį palikimą perėmė ir išvystė popiežių mokymas, liečiantis šių laikų socialinį klausimą, ypač enciklikoje Rerum Novarum. Ryšium su šituo klausimu vis buvo naujai ir giliau nagrinėjama ir darbo problema, išlaikant tačiau tą krikščioniškosios tiesos pagrindą, kurį galima pavadinti antlaikiniu.

Šiame dokumente vėl imdamiesi tos problemos, – žinoma, neketindami pasakyti visko ta tema, – turime tikslą ne grynai surinkti ir pakartoti, ką iki šiol Bažnyčios mokymas yra pasakęs: svarbiau yra – gal dar labiau negu ligi šiolei – išryškinti, kad žmogaus darbas yra raktas, turbūt svarbiausias viso socialinio klausimo raktas, norint žvelgti į tą klausimą žmogaus gerovės požiūriu. Jei norime tą nuolat iškylantį ir kaskart painesnį socialinį klausimą išspręsti – geriau tariant, tolydžio mėginti spręsti – ta kryptimi, kad „žmonių gyvenimas taptų vis žmoniškesnis“ [8], tai šis raktas – žmogaus darbas – įgyja pagrindinės ir lemiamos reikšmės.

 

Plačiau skaitykite: https://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/jonas_paulius_ii/enciklikos/laborem-exercens