[KONFERENCIJA] Religijos, sąžinės, žodžio laisvė ir jos ribos: Šiluvos deklaraciją apmąstant

Konferencijos aprašymas

„Kūrėjas dovanojo mums protu ir laisvės galia pažymėtą prigimtį, kurią esame kviečiami išskleisti geriausiu būdu“ – skelbia Šiluvos deklaracija, ir čia pat priduria, kad „žmonija visuomet ieškojo darnaus visuomenės sugyvenimo būdo, atveriančio kelią žmogaus klestėjimui“. Ar tarp šių dviejų teiginių nėra prieštaravimo? Ar besiskleidžianti vieno žmogaus prigimtis netrukdo atsiverti kito žmogaus prigimčiai? Jei kiekvienas žmogus savo prigimtį skleistų išties „geriausiu būdu“, žmonėms netektų ieškoti, kaip tokį skleidimąsi apriboti ir kaip jį suderinti su laisvu kitų visuomenės narių prigimties atsiskleidimu. Žmonės nesutaria, koks yra tas geriausias būdas ir kokios tokio skleidimosi ribos. Tad netenka stebėtis, kad įvairios skirtingai „geriausią būdą“ įsivaizduojančios žmonių grupės telkiasi valdžios galią ir savo viziją primeta visai visuomenei, apribodamos Kūrėjo mums dovanotą protingą ir laisvą prigimtį. Nors Šiluvos deklaracija tvirtina, kad „valdžios įsakymai negali sukurti ar pakeisti moralinių nuostatų, kurios kyla iš sąžinės, Kūrėjo įdiegtos žmogaus širdyje“, akivaizdu, kad valdžia dažnai įstatymais būtent tai ir siekia daryti. Ar jai gali pavykti?

Konferencijos „Religijos, sąžinės, žodžio laisvė ir jos ribos: Šiluvos deklaraciją apmąstant“ rengėjai kviečia aptarti, ar darnaus sugyvenimo siekianti krikščioniška Lietuvos visuomenė turėtų brėžti ribas religijos, sąžinės ir žodžio laisvei, o jei taip, –  kokias ir kur; kaip tokios ribos turėtų derėti su protu ir laisvės galia pažymėta prigimtimi, kad būtų atvertas geriausias kelias kiekvieno žmogaus klestėjimui – jo trokštamai laimei.

Šiluvos deklaracija

2021, Šventojo Juozapo ir Šeimos  –  Amoris laetitia, metų rugsėjo 12 d. Šiluvoje buvo paskelbta Šiluvos deklaracija, kuri priminė, kad „Laisvoje demokratinėje valstybėje būtina gerbti pamatinius asmens ir visuomenės gėrius:

• žmogaus gyvybę nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties;
• vyro ir moters prigimtinį skirtingumą bei lygiavertiškumą;
• šeimą, kylančią iš vyro ir moters santuokos, kraujo ir giminystės ryšių̨;
• tėvų teisę pagal savo dorovinius principus auklėti vaikus;
• sąžinės, religijos ir žodžio laisvę, kuri saugo visuomenę nuo totalitarizmo pagundų.“

Šiluvos deklaracija skelbė, kad „tik išsaugodami šiuos prigimtinius gėrius galime išlikti ir klestėti. Nepateisinama juos ignoruoti, teisiškai apibrėžiant asmenį, jo lytį, laisves, teises bei šeimą. Žmogaus prigimtis, šeima ir asmens laisvė yra ankstesnės už valstybę. Valstybės įstatymai turėtų atitikti tiesą apie žmogaus prigimtį. Šią tiesą jie turi saugoti, o ne keisti.“

Šiluvos žinioje atpažįstame kvietimą gerbti žmogaus autorių Dievą. Tačiau Kūrėjo nustatyta tvarka yra ne tik tikėjimo tiesa. Šią tvarką gali atpažinti kiekvienas žmogus. Todėl visi turime pareigą saugoti prigimtines žmogaus teises, puoselėti dorovę ir bendrąjį gėrį dėl asmens laimės, visuomenės laisvės ir Tautos ateities!

Trumpai apie Šiluvą

Pirmoji Šiluvos bažnyčia pastatyta 1475 m. jai suteiktas Mergelės Marijos Gimimo vardas. Šiluva ypač išgarsėjo po to, kai 1608 m. čia grupei vaikų pasirodė Švenčiausioji Mergelė Marija. Popiežius Pijus VI 1775 m. rugpjūčio 17 d. paskelbtu popiežiaus dekretu patvirtino Šiluvos Dievo Motinos apsireiškimo autentiškumą. 1786 m. rugsėjo 8 d. pašventinta dabartinė Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika.

1993 m. rugsėjo 7 d. Šiluvą aplankė popiežius šv. Jonas Paulius II. Šiluvos šventovę ypatingai yra pamėgę piligrimai iš Lietuvos ir viso pasaulio. Kasmet rugsėjo mėnesį čia vyksta didieji Šiluvos atlaidai, gausiai sutelkiantys visur išsisklaidžiusią tikinčiųjų bendruomenę bendrai maldai ir bendrystei.